Merkienės albumo
1940 metais, Sovietų Sąjungos kariuomenei peržengus Lietuvos sienas, šalyje įsigalėjo sovietinis režimas. Jam įtvirtinti buvo pasitelkta svetima kariuomenė ir kitos jėgos struktūros. Prasidėjo buvusios Lietuvos politinės, socialinės, ūkinės sanklodos griovimas, kultūros, tradicinių šalies vertybių ir žmonių persekiojimas bei naikinimas, priverstinis komunistinės pasaulėžiūros ir ideologijos diegimas.
Dar iki 1940 metų valdant Lietuvos valstybę ryškų pėdsaką paliko kupiškėnas Antanas Merkys. Kaip ir kokiomis aplinkybėmis susiklostė jo likimas Lietuvos sovietinimo pradžioje, priminsime šiame straipsnyje.
Iš Skapiškio žemės
Paskutinysis tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas, Antanui Smetonai pasitraukus į Vokietiją – Prezidentas Antanas Merkys prieš pat Lietuvos okupaciją vadovavo šaliai ypač sudėtingų, esminių pasikeitimų, lemtų slaptų Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimų, laikotarpiu.
Mūsų kraštietis Antanas Merkys gimė 1887 m. vasario 1 d. Onos Plūkaitės, kilusios iš Kerelių kaimo, ir Karolio Merkio iš Bajorų kaimo šeimoje. Būdamas jauniausias šeimoje, 1912 metais eksternu baigė Rygos Aleksandro III gimnaziją, studijavo Dorpato (Tartu) universitete teisę.
Lietuvai 1919 m. žiemą atsidūrus tarp dviejų bolševikų armijos grupių, buvo sprendžiamas jaunos nepriklausomos valstybės likimas. Tuo sunkiu ir vėliau labai svarbiu esminio persilaužimo kare prieš bolševikus laikotarpiu kovo mėnesį Prano Dovydaičio ministrų kabinete A. Merkiui buvo pasiūlytos krašto apsaugos ministro pareigos. Vėliau tiek Mykolo Šleževičiaus Vyriausybėje , tiek prie vairo stojus Voldemarui – tokios pat.
1933 m. gruodžio 21 d. A. Merkys išrinktas Kauno miesto burmistru. Naujasis miesto vadovas savo kalboje akcentavo savivaldybei bendraujant su gyventojais vadovautis teisėtumu, teisingumu ir nešališkumu, tvarkant miesto ūkį – kuo mažiausiomis išlaidomis pasiekti didžiausių rezultatų. Kauno miesto savivaldybei A. Merkys vadovavo beveik šešerius metus. Per tą laiką mieste buvo tiesiamos naujos vandentiekio ir kanalizacijos linijos, grindžiamos gatvės, skiriamos premijos architektams už gražius namus, aplinką. Jo vadovavimo miestui metais įsteigta autobusų susisiekimo įmonė.
1936 m. A. Merkys išrinktas Ketvirtojo Seimo nariu, aktyviai dalyvavo svarstant įstatymų projektus.
Vieną kitą vasarą atvykdavo ir į savo parapiją – Skapiškį. Apsilankydavo per Šv. Lauryno atlaidus. Rūpinosi gimtojo Bajorų kaimo kapinaičių priežiūra. Ragino kaimiečius jas prižiūrėti ir aptverti sakydamas: „Kad ir kur aš numirčiau, tačiau palaidotas norėčiau būti čia.“
1939 m. atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, kuris devyniolika metų buvo Lenkijos okupuotas, sudarytam atskiram Lietuvos administraciniam vienetui vadovauti buvo paskirtas A. Merkys. Jo gabumus buvo pastebėjęs ir Antanas Smetona ir jį viešai pagyręs: „Tamsta esi pats geriausias administratorius Lietuvoje.“ Tą darbą A. Merkys mėgo. Jis buvo įsitikinęs, kad Lietuvai reikia paruošti gerus valdininkus. „Kai jų turėsime pakankamai, tai mums neskaudės, ko ten politikai pešasi“, – yra pasakęs.
Vilniaus kraštui A. Merkys neilgai vadovavo. Jo buvusias pareigas tų pačių metų lapkričio 23 d. perėmė Kazys Bizauskas, o A. Merkys buvo paskirtas dvidešimt pirmos Lietuvos Vyriausybės vadovu.
Reikalavimai Lietuvai
1940 m. gegužės 25 d. SSRS vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas Lietuvos pasiuntiniui Ladui Natkevičiui pareiškė kaltinimus dėl tariamų provokacijų prieš Raudonosios armijos karius. Tai buvo akivaizdūs ir žinomi metodai, kad pateisintų rengiamą Lietuvos okupaciją.
Ir iš tikro, per kelias dienas dėl tariamai dingusių kareivių santykiai tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos labai pablogėjo. Maskva reikalavo, kad atvyktų Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys. Pasiėmęs kareivių bylą su visa turima medžiaga generolo Miko Rėklaičio ir Petro Mačiulio lydimas A. Merkys birželio 7 d. išvyko į Maskvą. Prieš kelionę užsienio reikalų ministro pareigas ėjęs Juozas Urbšys patarė neimti jokios raudonarmiečių bylos, kuria V. Molotovas nesidomės. A. Merkys Maskvoje išbuvo iki birželio 12 d., keletą kartų susitiko su V. Molotovu, kuris pridėjo dar vieną kaltinimą, esą Estija, Latvija ir Lietuva sudarę bendrą sąjungą prieš Sovietų Sąjungą. Estija ir Latvija turėjo tokią sąjungą, bet Lietuva į ją nebuvo priimta dėl ginčo su lenkais Vilniaus klausimu. A. Merkys Maskvoje turėjo atlaikyti kaltinimų ir užgauliojimų laviną, o jo pasiaiškinimai rusams buvo neįdomūs.
1940 m. birželio 14 d. V. Molotovas Maskvoje įteikė atvykusiam J. Urbšiui ultimatumą ir pridūrė, kad nesvarbu, ar atsakymas bus teigiamas ar neigiamas, kariuomenė rytoj įžengs į Lietuvos teritoriją. Ultimatumo atsakymo laikas buvo iki birželio 15 d. 10 valandos ryto, tuo tarpu „pasikalbėjimas“ vyko birželio 15-ąją apie 1 valandą nakties.
Susitaikoma su beviltiška padėtimi
Gavus neramią J. Urbšio telegramą iš Maskvos, skubiai, naktį, šaukiamas Vyriausybės ir karo vadovybės posėdis Lietuvoje. Posėdžio dalyviams įtakos turėjo užsienio reikalų ministras J. Urbšys bei pasiuntinys L. Natkevičius, skambinę iš Maskvos ir raginę priimti SSRS reikalavimus. Vyriausybė, net neįvardijusi agresijos ir nepareiškusi protesto, nutarė priimti visus SSRS reikalavimus. Tame paskutiniame posėdyje A. Merkys pasisakė atsistatydinąs. Buvo svarstoma Stasio Raštikio kandidatūra. Tačiau Maskvai ir ta kandidatūra netiko.
A. Smetona pasitraukia iš Lietuvos. Tuomet A. Merkiui reikėjo dar keletą dienų vadovauti ministrų kabinetui, o birželio 15–17 dienomis eiti ir Respublikos Prezidento pareigas. Tikrąją valdžią Lietuvoje tuo metu jau turėjo iš Maskvos birželio 15 d. atvykęs Vladimiras Dekanozovas. Birželio 17 d. A. Merkys paskyrė ministru pirmininku Justą Paleckį, patvirtino jau V. Dekanozovo nurodytus Vyriausybės narius, o pats atsistatydino, tikėdamasis išsaugoti bent formalų valstybingumą.
Nesėkmingi bandymai gelbėtis
1940 m. liepos pradžioje A. Merkys antrą kartą bandė išvykti iš Lietuvos per Rygą. Jam tokią išeitį pasiūlė Švedijos diplomatai Kaune. Rygos aerouoste A. Merkį atpažino tuo pačiu reisu į Švediją turėjęs skristi SSRS telegramų agentūros (TASS) Kauno korespondentas, kuris tuoj pat pranešė Rygos sovietiniam saugumui. Lėktuvas buvo sulaikytas, o A. Merkys suimtas.
1940 m. liepos viduryje A. Merkio žmonai Marijai pranešama, kad vyras nori atsisveikinti. Nuėjus į nurodytą vietą, ji suimama. Saugumiečiai suėmė ir sūnų Gediminą. Šeima buvo nugabenta į Kauno geležinkelio stotį, kur jau buvo paruoštas vagonas. Jo kitame gale buvo užsienio reikalų ministras J. Urbšys su žmona. Maskvoje Urbšius ir Merkius išskyrė. Merkius išvežė į Saratovą prie Volgos, o Urbšius – į Tombovą.
Saratove Gediminui, Marijai ir Antanui Merkiams „laisvai“ leido gyventi tik iki sovietų-vokiečių karo pradžios. Mieste jie buvo visiškai izoliuoti: negavo nė vieno laiško ar kitokios informacijos iš Lietuvos, jų siunčiami laiškai dingdavo, negalima buvo prisiskambinti telefonu. Mieste juos sekdavo, o jeigu su kuo nors gatvėje sušnekdavo, tuos žmones vėliau apklausdavo.
1941 m. birželio 26 d. Merkiai suimami. Prasidėjo ilgas kelias po įvairius kalėjimus: Saratovo, Kirovo, Ivanovo, Maskvos, Butyrkų, Vladimiro. Iki 1952 m. juos kalino be jokio teismo sprendimo, o 1952 m. visus nuteisė 25 metams kalėjimo.
1954 m. rugpjūčio 27 d. Antanas Merkys buvo paleistas iš Vladimiro kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą. Sunkiai sergantį kurį laiką gydė Vladimiro ligoninėje. Labai ilgėjosi šeimos narių, taip pat jau paleistų iš kalėjimo, rašė jiems pilnus meilės ir rūpesčio laiškus.
Perkeltas į Vladimiro srities Melenkų (Milenkų) invalidų namus, A. Merkys 1955 m. kovo 5 d. mirė ir buvo palaidotas miestelio kapinėse. Dvi ekspedicijos, vykusios iš Lietuvos, nesurado paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko palaikų. Į Lietuvą parvežta tik žemės saujelė iš Melenkų kapinių. 1991 m. gegužės 25 d. žemė pašventinta Lapėse, pastatytas kenotafas, o tolėliau ant kalvelės atidengtas Ginto Jonkaus iškaltas A. Merkio biustas. Jo atminimui pastatytas ir paminklinis akmuo Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Gimtajame Bajorų kaime 1991 m. Henriko Orakausko ir Leono Perekšlio sukurtas stogastulpis primena vietą, kur gimė Antanas Merkys, vadovavęs Lietuvai tragiškai lemtingu laikotarpiu.
——-
Autorius: Aušra JONUŠYTĖ