Kelių trobų kaimelis – Dapšiai

Dapšiai – kaimelis su keliomis trobomis, nutolęs nuo Kupiškio 12 kilometrų, šalia kelio Nociūnai–Šimonys. Jis ribojosi su Butkūnų, Gaigalių, Nociūnų, Juodžiūnų, Šimonėlių kaimais, buvusių Dapšių žemių rytiniu pakraščiu teka Pelyša, dabar jau tapusi melioracijos grioviu. Dairantis po buvusio kaimo apylinkes į akis krinta senesnių ir naujesnių žvyro karjerų duobės, žaliuojantys pasėlių plotai ir dar kaimo laikus menantys medžiai.

Iš gatvinio kaimo į vienkiemius

Remdamasi buvusių kaimo gyventojų Eugenijos Gurklytės-Didžiariekienės ir Irenos Jėckaitės-Petrėnienės pasakojimais apžvelgsiu įsimintinesnius kaimo įvykius.
Anot I. Petrėnienės, senasis gatvinis Dapšių kaimas buvo toje vietoje, kur dabar yra žvyrduobės. Į vienkiemius žmonės kėlėsi apie 1921–1922 metus vykstant žemės reformai. Taip radosi apie 30 sodybų.

„Mano senelis iš tėvelio pusės buvo kilęs iš Dapšių, o močiutė iš Viešintų. Tėvai pasakojo, kad iš pradžių keliantis į vienkiemius seneliai pasistatė tik vieno galo trobą, o vėliau ir antrą pusę susirentė. Sodyba buvo visai prie pat Butkūnų kaimo ribos. Senelių žemės ribojosi su Alfonso Andrijausko laukais. Atsimenu, kad kieme augdavo lazdynai, ir visai šalia buvo toks pylimas, atskiriantis abiejų kaimų žemes. Netoli mūsų gyveno Ribokai, Kėdainiai, Januliai, Kunčiai, Audickai, atsimenu, kad buvo ir Petrulių, Bernotų, Černių sodybos“, – prisiminė savo vaikystės vietas Irena.

Kvietė burtis jaunimą aktyvus kunigas

Dapšiuose gyvenantys ūkininkai po darbų savaitgaliais linksmindavosi kaimo vakaruškose ir eidavo melstis į Šimonių bažnyčią.

Dvidešimto amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Šimonyse dirbęs klebonas Jurgis Martinaitis garsėjo ne tik kaip Šv. sakramento, tretininkų, angelaičių, pavasarininkų organizacijų vadovas miestelyje, bet ir skatino apylinkės kaimų jaunimą burtis ir ruošti įvairius vaidinimus bei pasirodymus. E. Didžiariekienė savo atsiminimuose apie kaimą rašė, kad Dapšių kaimo jaunimas neliko nuošalyje. Vaidinimų ir pasibuvimų mėgėjas Kazimieras Gurklys iš minėto kaimo prikalbino savo draugą Joną Kanapecką surengti ir savo kaime vaidinimą. To paties kaimo Černių sodyboje laisvalaikiu rinkdavosi jaunimas padainuoti, pasišokti ir pavakaroti. O mažesnieji kaimo gyventojai, kuriems dar neleisdavo kartu dalyvauti, vis tiek nubėgdavo pasižvalgyti ir žiūrėdavo nuo šiltos krosnies mūrelio, o kartais ir jie pritardavo dainuojantiems. Net ir Antrojo pasaulinio karo metu Ivanauskų kieme vykdavo gegužinės pamaldos, o po jų – pasišokimai.

Jaunesniųjų pokštai už draudimus

Gasiūnas, grįžęs iš Amerikos, Dapšių kaime nusipirko valaką žemės ir buvo stiprus ūkininkas. Dažnai buvo sakoma apie jį – amerikonas, o tas žodis tuo metu paaiškindavo žmogaus turtinę padėtį. Jis užaugino tris dukras: Liudą, Emilę ir Oną. Į jų kieme vykusius šokius nuolatos užsukdavo jaunimas ne tik iš savojo kaimo, bet ir iš aplinkinių vietovių traukdavo vyrai. Kai tekėjo Liuda, tai vestuvių metu, dar nedideli kaimo berniokai, kuriems vyresni neleido dalyvauti šventėje, nusprendė pasijuokti iš vestuvininkų. Jie paslapčiomis vakare į pirtelę, kurioje buvo sustatytos alaus statinės, įvarė kumelį. Kai ryte atskubėjo ištroškę vestuvininkai atsigerti alaus, tai arklys neįleido į vidų, nes tuo metu stovėjo savo kūnu užrėmęs duris iš vidaus.

Vaikai prisigalvodavo ir kitokių išdaigų. Kartais jie gegužinių pamaldų metu, prisigaudę karkvabalių, paleisdavo juos į patalpą, kurioje buvo susirinkę žmonės. Vabalai ropodavo moterų kojomis, kibdavo į plaukus ir kildavo bruzdesys. Sakoma, kad tokias išdaigas buvo iškrėtę Vytautas Gurklys ir Bronius Žalys, bet apie jų pokštus sužinota ir abu gavo į kailį.

Vaikystės ir jaunystės metai senelių sodyboje

„Mano mama Galina iš Gaigalių, o tėvelis Augustinas iš Dapšių. Kai tėvai susituokė, tai kurį laiką gyveno Dapšiuose, o aš pati gimiau jau Gaigaliuose, senelių iš mamos pusės sodyboje, bet daug laiko praleisdavome ir Dapšiuose. Vėliau, kai seneliams Jonui ir Marcelei buvo sunku tvarkytis ūkyje, mes Dapšiuose ir apsigyvenome, aš pradėjau lankyti mokyklą. Tėvelis dirbo buhalteriu, buvo baigęs Panevėžyje buhalterių kursus, mokęsis ir baigęs neakivaizdinius mokslus Vilniuje“, – pasakojo Irena Jėckaitė-Petrėnienė.

Kasmet, kol Dapšiuose buvo dar nenugriauta sodyba melioracijos metu, suvažiuodavo giminės švęsti Žolinės po pamaldų Šimonių bažnyčioje. Atvažiuodavo ir Jonukas Prapiestis su tėvais, nes jo mama buvo Irenos mamos giminaitė. Vaikai, kol tėvai vaišindavosi, eidavo riešutauti ar prasimanydavo kitokių užsiėmimų.

Dabartinėje I. Petrėnienės sodyboje Šimonyse augantys lazdynai atsivežti iš Dapšių, kaip ir klėtelė bei namo dalis, perstatyti 1975 metais. Jie moteriai primena nerūpestingą vaikystę ir jaunystės metus.

„Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, Šimonių valsčiaus viršaičiu buvo Justinas Matulionis iš Dapšių kaimo. 1941 metais Matulionių šeima buvo ištremta į Sibirą. Kaime, K. Petrulio namuose, nuo 1934 metų veikė Gaigalių pradžios mokyklos komplektas. 1942 metų duomenimis, kaime buvo 35 ūkiai: Juliaus Žekonio, Kazio Petrulio, Petro Petrulio, Juozo Gudo, Barboros Gudaitės, Aloyzo Černiaus, Jono Kanapecko, Emilės Kanapeckienės, Petro Jonušio I, Petro Jonušio II, Povilo Jonušio, Marės Kalvelytės, Petro Bernatonio, Julės Misevičiūtės, Jono Ivanausko, Vlados Šližauskienės, Juozo Kunčio, Juozo Montrimo, Antano Audicko, Jono Jančio, Povilo Šimonio, Napalio Petrulio, Petro Gudo, Kazio Gurklio, Felikso Pajarsko, Domės Kliopkinienės, Veronikos Ramonienės, Elzbietos Gudaitės, Jono Nedvecko, Kazio Matijošiaus, Jono Jėckos, Antano Matuliausko, Stepono Riboko, Emilės Narbutienės. Iš viso 118 gyventojų.

1949 metais Dapšiuose buvo įkurtas „Naujosios žemės“ kolūkis, vėliau kaimas priklausė „Mūsų rytojaus“ kolūkiui. Kaimą prijungus prie Nociūnų tarybinio ūkio ir apylinkės centrine gyvenviete tapus Nociūnams, Dapšiai labai sunyko. Dvidešimto amžiaus 7 dešimtmetyje pradėjus naudoti kaimo laukuose žvyro telkinį, buvusio kaimo žemės dar labiau sumažėjo.

——-
Autorius: Aušra JONUŠYTĖ