Yra auksinė tiesa – kieno auksas, to ir taisyklės. Gaila, bet vis dažniau galima įsitikinti, kad viską valdo pinigai.
Antai visi džiaugiamės, kiek naujų kelių mums atvėrė Europos Sąjungos paramos fondai. Lietuviai nebūtų lietuviai, jei nerastų kranelio, kuriuo saldus kisielius tekėtų ir į savą ąsotėlį. Tokiais indais, manau, tapo nauja verslo rūšis – projektų administravimo ir koordinavimo agentūros. Susikūrė įmonės, kurios siūlo įgyvendinti projektus, o jūs tik klausykite koordinatorių komandų ir tobulėkite, gyvenkite geriau.
Taip, manau, nutiko ir su Švietimo mainų paramos fondu, kuris į Kupiškio rajoną atnešė didžiulę inovaciją – projektą „Iniciatyva savivaldybėms“. Tokią progą mes vieninteliai laimėjome iš visos Lietuvos. Ir jau pusmetį penkių rajono mokyklų mokytojai stengiasi tapti tobulesni ir mokyti vaikus taip, kad šių rezultatai būtų geresni.
Kaip tai padaryti, aiškina projekto ekspertai iš Vilniaus. Jiems atrodo, kad gal mūsų vaikams būtų lengviau įsiminti mokomąją medžiagą gestų kalba ar net trumpinant vadovėlių temas iki minimumo. Jau esu mačiusi, kaip mokytojai vakarais ne tik ruošiasi naujai pamokai, bet ir perrašinėja iš naujo vadovėlius – protingai tariant, restruktūrizuoja mokomąją medžiagą. Parengtus užrašus ryte diktuoja mokiniams ir toks jau pasiektas lygis esą vertas bent mažiausio neigiamo pažymio ir neužkiša vaiko galvos.
Gerai mano senelis sakydavo: „Vaikeli, išlepinsi vaiką, tai vieną dieną įtupdys į beržą ir lieps kukuoti gegute.“ Jau dabar patys mokiniai neslepia, kad mokytojai jiems duoda per daug valios, todėl ir pagarba dingsta.
Antra vertus, kur vaiko skatinimas domėtis daugiau nei duoti – sukramtei, idėjai į burnytę ir viskas, daugiau nebereikia jam nieko galvoti. Ar ne per daug mes telkiamės į tokius metodus, kurie ugdo bandas? Taip, šios ateityje bus labai puiki pilka masė, kuri nebekliudys ir nebeburnos ant panašių projektų.
O ar ne keista, kai tokius ekspertų projektus vykdo agentūros, kurios uždirba iš šios veiklos administravimo. Jų akiratyje ne vienas projektas, ir sunku patikėti, kad į visus juos ekspertai spėja, įsigilina, žino, kaip viskas suveikė konkrečioje klasėje, konkrečiame suole.
Keistas ir jų pasakymas mokytojams – jūs esą prisitaikykite, kaip jums patinka, kas gerai iš mūsų priemonių. Tai dažnas mokytojas tikrai į užpečkį nukiš ir tą varginantį restruktūrizavimą, ir vaipymąsi pamokų metu. Jei ne po pusmečio, tai po trejų metų tikrai viskas nusibos. Būtent tiek ir tęsis ši stebuklinga pagalba netobuliems mūsų rajono mokytojams.
Ar iš viso kas nors klausė, ar jiems reikia tokio projekto. Va atvežė, padėjo ant stalo ir dabar – įgyvendinkite. Vargšai mokytojai net lūkesčių per pusmetį nesugebėjo sumąstyti, ko norėtų gauti iš tokio projekto. Bet kol projekto koordinatoriai perkilos kitus savo projektus, kupiškėnai galės iš naujo pagalvoti.
Protingas kalbėjimas apie nieką – taip man nuskambėjo ir projekto „Iniciatyva savivaldybėms“ pusmečio rezultatų apibendrinimas. Keletas statistikos duomenų, kiek išdalyta anketų, kiek buvo veiklų ir konsultacijų – ir viskas. O ar tai jau pakėlė mūsų mokinių lygį? Ne, sako projekto autoriai – tai parodyti dar labai sunku, bet vieną dieną jūs pamatysite…
Na, tikiuosi, pamatysiu, kaip vieną dieną mūsų vaikai taps tikromis asmenybėmis ir jų žinių lygis nebebus garsiai eskaluojamas blogame kontekste. Tačiau gal ir ne biurokratų popieriuose slepiasi ši paslaptis. Prisiminkime, kiek praeito amžiaus pradžios daraktoriai išugdė šviesuolių ir be knygų, ir be kvalifikacijos kėlimo kursų užsienyje.
Norėčiau po trejų metų išgirsti, kad su šiuo straipsniu prispjoviau į šulinį, kurį teko vėliau išgerti.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ