Neseniai Kupiškyje koncertavo populiarus dainininkas, Lietuvos estrados „princas“ Rytis Cicinas. Tai buvo jubiliejinis koncertas. Mat prabėgo dvidešimt metų, kai šį atlikėją regime scenoje.
Tą vakarą salė nebuvo sausakimša, bet ištikimų R. Cicino gerbėjų visgi prisirinko nemažai. Nesu iš jų tarpo, bet smagios šio atlikėjo dainos visuomet būna neblogas fonas įvairių vakarėlių metu, kai norisi atsipalaiduoti, smagiai pašokti.
Jubiliejinio koncerto metu R. Cicinas liko ištikimas savo stiliui. Ne kartą keitė savo įspūdingus kostiumus, kaip ir jį visur lydinčios šokio teatro „Rokada“ šokėjos. Įspūdingi buvo ir dainininkui tą vakarą talkinusios šlagerių karalienės Giulijos sceniniai apdarai.
Manau, kad visa tai rodo šio koncerto dalyvių didžiulę pagarbą savo žiūrovui ir profesionalumą. Tikrai į juos žvelgdamas gali patikėti, kad scena ir žiūrovai jiems yra viskas.
Ne visi atlikėjai, gastroliuojantys pas mus, būna taip pasirengę koncertui. Kartais galima justi ir atsainumą, ir išgirsti pasiteisinimų, kad visi rekvizitai netilpo į automobilį, kad scena jiems nepritaikyta ir pan. O gal ir galvojimo, kad provincija suvirškins ir tokį jų pasirodymą.
Gaila tik, kad po jubiliejinio koncerto R. Cicinas iš žiūrovų nesulaukė nė vieno gėlės žiedo. Žinoma, taip pagerbti atlikėją neprivaloma, be to, ir kažkiek kainuoja. Didžiausia dovana jam yra pilna salė gerbėjų, bet vis dėlto tas senas paprotys įteikti po spektaklio ar koncerto menininkams gėlės žiedą, manau, juos visada pradžiugina.
Apie formą ir turinį mane pamąstyti paskatino ir nugirstas pokalbis, kaip užsienyje tautiečiai šventė vienas vestuves.
Tuokėsi ne lietuviai. Kavinėje buvo patiekta tik sumuštinių, kavos, arbatos, pakeltos šampano taurės. Tik visi indai buvo be galo brangūs, nekasdieniški. Prašmatnumu išsiskyrė ir visas stalo serviravimas.
Įpratę prie „storų“ lietuviškų vestuvių, mūsų tautiečiai į namus grįžo alkani ir puolė tuštinti šaldytuvą. Kaip supratau, toks baliaus stilius jiems visgi buvo ne prie širdies. Jei švęsti, tai švęsti. O čia nei penki, nei devyni.
Panašios savo kuklumu, tiksliau sakant formos išskirtinumu, švenčių tendencijos jau pasiekė ir Lietuvą. Gal dar retokai vestuvininkai pasitenkina po santuokos ceremonijos surengta kelių valandų iškyla gamtoje, bet šventinis valgiaraštis gerokai keičiasi. Šiuolaikiniame baliuje retai kur berasi baltos mišrainės ir silkių pataluose. Net farširuota lydeka nebetenka pagarbos.
Kai jokio maisto produktų, gėrimų deficito nebėra, tikrai reikia pasukti galvą, kad ypatinga gyvenimo akimirka būtų išties išskirtinė ir nekasdieniška.
Taigi dar galime sublizgėti išskirtinėmis formomis. Tai gali būti ir ypatinga šventės vieta, ir kasdien nenaudojami brangūs indai, ir originalus serviravimas, galbūt ir kažkoks patiekalas, į kurį labiau akis gali paganyti nei juo pasisotinti.
Sotybė telieka kasdienybei. Žinoma, šventės privalo turėti ir dvasinį turinį, bet tai – kita tema.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ