Rasti Zalietiškius nėra paprasta. Vieną sodybą turintis kaimas įsikūręs Subačiaus seniūnijoje, prie Viešintos, jį slepia miškeliai. Čia nuo seno gyveno viena šeima, kurios palikuonys ir dabar puoselėja bene dviejų šimtų metų senumo sodybą.
Vienintelė sodyba
Zalietiškių istorija dar mažai ištyrinėta. Duomenų apie šį kraštą mažai ir dokumentuose, ir knygose.
Minėtas kaimas nuo Subačiaus nutolęs vieną kilometrą. Jį rasti nelengva – į Zalietiškius veda mažas keliukas miškeliais link Viešintos upės. Netoli kaimo yra Dvariškiai, Ilgučiai, Skverbai.
„Nežinau, kaip šis kaimas čia liko. Visus aplinkinius vienkiemius surašė į Dvariškius, o mūsų sodyba liko viena Zalietiškiuose“, – teigė vienintelė šio kaimo gyventoja 83 metų Elena Barauskienė.
Moteris čia atsikraustė ištekėjusi už antro vyro Petro Barausko. Jis gimė ir užaugo savo senelių, vėliau ir tėvų sodyboje Zalietiškiuose. Ilgą sodybos amžių liudija seni – 200 metų ąžuolai.
„Pats namas gali būti net ir senesnis. Kai ištekėjau, čia buvo senų rąstų lubos. Dabar viskas šiek tiek paremontuota“, – pasakojo ponia Elena.
Atitekėjo
Pati E. Barauskienė gimė Anykščių rajone. Moteris pasakojo, kad tolimais ryšiais giminiuojasi su poetu Antanu Baranausku. Pas jos giminaitę net ir šio rašytojo kėdė dar yra.
Į Subačių moteris atvažiavo dirbti kolūkyje. Pirmas jos vyras žuvo ir su keturiomis dukromis ji turėjo gyventi toliau.
„Dirbau fermoje melžėja, šėriau kiaules. Paskui sutikau tame pačiame kolūkyje dirbusį viengungį ir ištekėjau. Kartu dar sugyvenome du vaikus. Nors nebebuvau jauna, bet pagimdžiau dukrą ir sūnų. Vaikai užaugo šioje sodyboje“, – su žurnalistais mielai bendravo E. Barauskienė.
Savo antrąjį vyrą žmona palaidojo pavasarį. Nors jo tėvai buvo ilgaamžiai – pašnekovės uošvis sulaukė šimtmečio.
„Jau pusmetį gyvenu viena. Pradžioje buvo nejauku, užsistumdavau duris, juk sodyba čia visai atoki. Bet džiaugiuosi, kad su manim nuolat būna vaikai. Tai vieni atvažiuoja, tai kiti. Viena nenakvoju. Niekur išeiti iš čia nenoriu“, – kalbėjo šeimininkė.
Kūryba iš to, ką randa
Moteriai draugiją palaiko šunelis. O anksčiau šeima turėjo didelį ūkį. Tvartuose buvo gyvulių.
„Retas žino, kur mūsų kaimas, jo net žemėlapyje nėra. Bet greitosios medicinos pagalbos darbuotojai greitai suranda. Jau tris kartus jų pagalbos prireikė dėl sveikatos problemų. Turiu telefoną, tai nesu atskirta nuo pasaulio“, – sakė E. Barauskienė.
Zalietiškių gyventoja pasakojo, kad šiuo metu laukia operacijos, todėl iki tol stengiasi labai nesivarginti – daugiausia laiko ji praleidžia su rankdarbiais.
„Jaunystėje niekada nesidomėjau panašiais dalykais. O prieš trejus metus kilo noras kurti, taip viskas ir prasidėjo. Dabar jau nebūna nei dienos, kad kokio rankdarbio nenusitverčiau“, – šypsojosi kalbinta moteris.
Jos namuose pilna įvairių suvenyrų iš makaronų, pupelių, sėklų, popierėlių ir kitų buityje rastų nereikalingų daiktų. Auksarankė mėgsta konstruoti įvairius namukus, siūti žaisliukus, kilimėlius, paveikslus.
„Viską, ką randu namie, tą ir panaudoju. Vaisių, uogų kauliukų, sėklų man priveža ir vaikai. Kartais jie ir sudegina mano rankdarbius. Jų čia jau krūvos – vaikai juokiasi, kad iškvailėjo mama“, – be jokio pykčio sakė E. Barauskienė.
Šeima – brangiausias turtas
Mama savo darbais apdalijo visus vaikus, anūkus ir proanūkius. Šie, pasak pašnekovės, brangiausias jos turtas.
„Turiu šešis vaikus, dvylika anūkų ir šešis proanūkius. Visada apie juos galvoju, visada rūpi, kaip jiems sekasi. Gaila, bet kai kurie jau gyvena Anglijoje. Dukra atvažiuoja iš Subačiaus, dar yra vaikų Panevėžyje“, – vardijo prosenelė.
Paklausta, kaip susidomėjo rankdarbiais, E. Barauskienė teigė, kad viskas kilo staiga. Paėmusi pirmą darbą tuoj pat griebė kitą. Viską mėgsta padaryti greitai ir grožėtis rezultatu.
„Niekur nesimokau, nekopijuoju. Kas šauna į galvą, tą ir darau. Kai kas paragina mane ir darbų parodą surengti. Bet nežinau, nuo ko pradėti, ką daryti. Gal ir ne visiems čia gražu…“ – svarstė pašnekovė.
Moteris juokėsi, kad pastaruoju metu jos kūryba susižavėjo pelės. Jas vilioja iš makaronų, kruopų sulipdyti nameliai.
„Tai vieną darbelį pakrapšto, tai kitą. Mano meną graužia… Bet va sulipdžiau iš putino sėklų ir neliečia. Ne viskas pelėms patinka“, – sakė E. Barauskienė.
Rankdarbiai jai padeda užmiršti blogus dalykus, nugina vienatvę. Moteris teigė galinti per naktį sėdėti su darbeliu rankose ir nepavargsta.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ