Pietryčių kryptimi link Utenos iš Kupiškio nuvažiavę 14 kilometrų, galime stabtelėti Jurkštuose. Tai Šimonių seniūnijos kaimas. Iki šios seniūnijos centro nuo čia tik 2 kilometrai. Nuo Jurkštų kryžkelės vieškeliu galima nukakti ir į Juodpėnus.
Ties kaimu išteka Valakupis. Iš šiaurės prieina Butkūnų miškas.
2003 metų duomenimis, Jurkštuose gyveno 22 žmonės ir buvo 8 sodybos.
Senovės pėdsakais
Prašalaičiui, pirmą kartą atsidūrusiam Jurkštuose, pirmiausiai į akis krinta ant aukštumėlės plytinčios senosios nebeveikiančios šio kaimo kapinaitės su cementiniu kryžiumi viduryje. Šiuo metu tai valstybės saugomas paveldo objektas.
Nuo čia matyti aplinkui plytintys Jurkštų kaimo laukai ir keletas retokai išsibarsčiusių jo sodybų.
Apsnigtais laukais autobusu atvažiavusi iki Jurkštų ir vairuotojo išleista prie tų kapinaičių, patraukiu Šimonių link, pas Rimantą Uldukį, šio krašto senbuvį, kurio sodyba įsikūrusi visai netoliese.
Apėjusi man kelią užtvėrusį savadarbį keliuko į sodybos kiemą užtvarą, pasibeldžiu į trobos duris. Mano laimei, šeimininką randu namuose ir pradedu kamantinėti.
Rimantas teigė, kad jis jau mokykloje domėjosi savo kaimo ir tuometinio „Mičiurino“ kolūkio istorija. Jo žiniomis, senosios Jurkštų kapinaitės atsirado, kai reikėjo laidoti 1714–1716 metais Lietuvoje siautusio maro aukas. Kryžius ten pastatytas tarpukario laikotarpiu.
Kaimas gavęs Jurkštų pavadinimą, matyt, dėl to, kad čia gyveno net penkios tokią pavardę turėjusios šeimos. Maždaug apie 1970 metus paskutinis iš Jurkštų namus pardavė. Tiesa, yra keli kiemai, kur gyvena buvusios Jurkštaitės, bet po vedybų jų kitos pavardės.
„Dabar kaime yra 6 sodybos. Nuolat gyvena 9 žmonės. Penkių sodybų nebėra. Vieną iš jų, Kalvelių, prižiūri giminės, atvažiuoja retkarčiais pasibūti buvusių šeimininkų dukra su vyru.
Senesniais laikas, apie 1960 metus, keturios gryčios dar buvo su aslomis ir dvi – dūminės. Įspūdingas buvo tarpukario ūkininko Antano Vėžio dviejų galų namas. Viena jo pusė buvo su grindimis, nešildoma, o kita – dūminė. Prie to namo būdavo pastatyti suoliukai prieš saulę pasėdėti. Ten, kieme, dažnai vykdavo kaimo gegužinės. Vėžiai vaikų neturėjo. Tas gegužines po mojavų, gegužinių pamaldų, dažnai suorganizuodavo jų globotinė. Kartais meldžiamasi ir šokama būdavo ir Jurėno kieme. Jei lydavo, visi sueidavo į kamarytę. Mama pas Vėžius nešdavo rūkyti dešras. Jas šeimininkas aukštai palubėje pakabindavo, atidarydavo aukštinį ir link jo besiveržiantys dūmai gerai mėsą išrūkydavo. Tos etnografinės trobos jau nebėra.
Neišliko ir Lietuvos savanorio, dalyvavusio mūšiuose prie Giedraičių su lenkų kariuomene, Juliaus Stuko, sodyba, buvusi kitoje kelio pusėje, beveik priešais mus. Jo sūnus Bronius buvo geras muzikantas, armonika grodavo po gegužinių pamaldų ir vakaruškose, kurių vis daugiau būdavo surengiama po 1950 metų, numalšinus rezistencinį pasipriešinimą. Prie kapelių nebėra ir Gotautienės trobesių“, – pasakojo apie praeitį pašnekovas.
Rimanto tėvas buvo kilęs iš netolimo Tumasonių kaimo, o mama – Sofija Balytė iš Juodpėnų.
Tėvai šitą sodybą nusipirko 1940 metais prieš pat sovietų okupaciją. Trobesiai buvo statyti apie 1920–1922 metus. Čia gyveno Gasiūnas, Trumpickas, Dūdienė. Iš pastarosios tėvai sodybą ir įsigijo. Iš senesnių pastatų šiuo metu tebestovi tik klėtis. Klojimas buvo kolūkio metais išardytas ir panaudotas fermos statybai. Jo stogas buvęs gal su 2 metrų užleidimais. Tilpdavo toje pastoginėje ir rąstai, net šienas džiūdavo. Namas ir tvartas yra perstatyti. Prie klėties yra vazaunia – podėlis malkoms, įvairiems daiktams.
Pokario baisumai
Rimanto tėvai turėjo 26 hektarus žemės. Iš jos apie 10 hektarų dirbamos ir pievų. Kai po karo prasidėjo trėmimas į Sibirą, kelias naktis Uldukių šeima buvo išėjusi pas pažįstamus nakvoti, kad išvengtų tremties.
Tėvas, Kazys Uldukis, keturiasdešimt metų (1930–1970) ėjo eigulio pareigas. Jis buvo baigęs keturis pradžios mokyklos skyrius ir Alytuje jaunesniojo miškininko kursus.
Taigi tais neramiais pokario laikais eiguliauti buvo labai pavojinga. Šimonių girioje veikė Lietuvos partizanai. Vykdavo jų susišaudymai su stribais. Po mišką vaikštinėdamas susidurdavęs ir su vienais, ir su kitais.
„Tėvas buvo stribų akiratyje. Jį kaskart tardydavo – tai Šimonyse, tai Kupiškyje. Net kankindavo. Mama su kiaušinių, lašinių ryšulėliu važiuodavo jo lankyti ir išpirkdavo. Tais laikais buvo baisių nutikimų. Mes, vaikai, buvome maži ir gerai, kad visko nesupratome. Vos ne kasdien užeidavo tai stribai, tai miško broliai. Mūsų sodyboje buvo kaimo pirtis. Suėję vieną vakarą vyrai išsimaudė, o paskui priepirtyje buteliuką gėriojo. Tuo metu į trobą užėjo vienas žmogus ir mūsų, vaikų, pradėjo klausinėti, ar nematėme Stanio, tuometinio kolūkio pirmininko. Pasakėm, kad nematėm. Laimė, kad interesantas jo nepažinojo, be to, į pirtį vienas nedrįso eiti iš arčiau pasižvalgyti. Mat Stanys tuo metu su kitais vyrais pirtyje buvo“, – prisiminė pašnekovas. Anot jo, baisu ir pagalvoti, kuo galėjo baigtis tas vakaras visiems. To žvalgo tikriausiai kažkur laukuose bendražygiai laukė.
Pokario metais Antanas Abramavičius ir jo pusbroliai buvo įtarti ryšiais su partizanais ir sušaudyti. 1947 m. nušautas Jurgis Jurėnas, kurio sūnūs buvo sovietiniai aktyvistai.
Apie Uldukių šeimą
Uldukių šeimoje užaugo penki vaikai: Bronytė (jau mirusi), Rimantas, Edmundas, Kazimieras ir Arvydas. Visiems vaikams tėvai sudarė sąlygas siekti mokslo.
„Tėvukas negerdavo, nerūkė. Kaip eigulys, buvo nepaprastai sąžiningas ir atsidavęs savo darbui. Mama buvo irgi labai darbšti. Ji nešiodavo paštą. Sukardavo kasdien beveik 16 kilometrų. Ant jos dviračio buvome įtaisę spidometrą, todėl žinojome, kokį atstumą mama nuvažiuoja. Jos paštininkės krepšys buvo didžiulis, pasiūtas iš kerzinės odos. Anuomet žmonės užsisakinėdavo labai daug leidinių. Paštininke mama dirbo septynerius metus. Vėliau ją tuometinis kolūkio pirmininkas Izidorius Juodgalvis, atėjęs dirbti po Baranausko, įdarbino fermos vedėja. Ji dirbo tą darbą ir pirmininkaujant Lioniui Bardauskui. Atliekamu nuo darbo laiku ir ausdavo, ir verpdavo. Mūsų namuose per mokslo metus apsigyvendavo ir kelios mūsų pusseserės iš Tumasonių, kad į Šimonių mokyklą būtų arčiau“, – prisiminė pašnekovas.
Rimanto sesuo Bronytė baigė matematikos studijas Vilniaus universitete. Iš pradžių dirbo šios aukštosios mokyklos skaičiavimų centre. Vėliau persikėlė su šeima gyventi į Palangą ir ten netrukus žuvo per nelaimingą atsitikimą. Brolis Edmundas dirbo priešgaisrinės saugos srityje, užsitarnavo pulkininko laipsnį. Kazimieras tapo ekonomistu. Gyvena Čikagoje. Į JAV su šeima emigravo išlošęs žaliąją kortą. Buvo šį pavasarį po ilgos pertraukos apsilankęs gimtinėje.
Arvydas tapo architektu. Jau treji metai gyvena Jungtinėje Karalystėje. Dirba prie statybų.
„Aš 1965 metais baigęs Šimonių vidurinę mokyklą studijavau Vilniaus universiteto Gamtos fakultete geomorfologiją. Dirbau kompleksinėje geologijos ekspedicijoje. Po visą Lietuvą esu išvažinėjęs skersai išilgai. Ieškodavome statybinių medžiagų – smėlio, žvyro, molio – klodų. Per atostogas padirbėdavau turistinės bazės instruktoriumi Ignalinoje ir Bakurianyje, Gruzijoje.
Į tėviškę sugrįžau 1980 metais. Dirbau apie 3 metus kolūkyje sandėlininku, mechaniku. Vėliau iki pensijos 22 metus buvau Kupiškio r. priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiu gelbėtoju“, – pasakojo apie save vyriškis.
Paklaustas, kodėl nė vienas iš vaikų nepasekė tėvo pėdomis, nepasirinko miškininko profesijos, Rimantas atsakė, kad visi matę, kokia sunki tai profesija. Jam nuo 7 klasės yra tekę padirbėti ruošiant medieną, švarinant mišką.
Arčiau gamtos
Šiuo metu Rimantas žemę yra išnuomojęs. Sveikata nebeleidžia ūkininkauti. Tiesa, daržiuko prie namų neatsisakęs. Šiemet ir sodo obelys linko nuo obuolių. Gaila, bet jų niekam nebereikia. Ateina tik stirnos obuoliauti. Jau daug metų jos čia įpratusios sukiotis palangėje. Tegu sotinasi, kol ledo pluta sniegas nepasidengė ir gali sau maisto lengvai iš po jo išsikapstyti.
Rimanto kieme nebegirdėti šuns lojimo. Senasis neseniai nugaišo. Draugiją šios sodybos šeimininkui palaiko trys katinai.
Pastaruoju metu Rimantas kasdien sukaria mažiausiai po 5 kilometrus pėsčiomis. Nueina iki Šimonių girios, apsuka ratą aplink patį miestelį. Tokių treniruočių reikalauja šlubuojanti širdis. Šiaip sportas vyriškiui buvo nesvetimas visą gyvenimą. Jaunystės metais jis garsėjo kaip geras slidininkas. Šešiolikmetis yra tapęs rajono čempionu. Tuometinis Šimonių vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojas Bronius Baršauskas buvo išugdęs daug gerų sportininkų.
Sodybos kieme Rimantas parodo medžius, sodintus su tėvu Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Per dvidešimt šešerius metus jie užaugo, sulapojo. Egles vis apgeni. O barjero ant keliuko jam prireikė dėl ilgapirščių.
„Sočiai čia jų aplinkui yra. Metalą jau visą, kokį tik rado, išnešė. Pro barjerą gal bus sunkiau įvažiuoti ir nekviestiems sodyboje šeimininkauti“, – vylėsi pašnekovas.
Dar pasiteirauju jo, kaip vadinasi upelis, skiriantis jų kaimą nuo šimoniečių žemių. Pasak Rimanto, čia teka Paršupis. Toliau Raukštonių link tas pats upelis jau vadinamas šv. Jonu ir įteka į Pelyšą.
Istorijos nuotrupos
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ apie Jurkštus rašoma, kad nuo seno čia būta bajorkaimio (Jurkszty). Kadangi 1784 metais Kupiškio parapijos inventoriuje Jurkštai minimi kaip Pliaterio valda, galima spėti bent dalį kaimo priklausius Aluotų dvarui. 1817 metais, po dalinės Aluotų dvaro parceliacijos, du Jurkštų dūmai (ūkiai, Mato Jurkšto, Jokūbo Paurio) atiteko Tomui Dambravai. 1820 metais kaime buvo 5 dūmai, 32 gyventojai. Kaimas priklausė Kupiškio parapijai, Šimonių filijai. 1832 metais minimas vienas bajoro ūkis. 1844 m. buvo 33 gyventojai, o 1854 metais – 68 gyventojai. 1903 metais čia gyveno 55 gyventojai.
1911 metais ūkininkai panoro išsiskirstyti į vienkiemius. Tuo metu kaime buvo 11 ūkininkų ir 2 mažažemiai. 1913–1914 metais kaimą išmatavo ir išskirstė matininkai V. Vitortas ir P. Mikėnas. Jų darbu netinkamai paskirstant žemę buvo nepatenkintų, tačiau skirstymo į vienkiemius projektas buvo patvirtintas. Kaimo žemė išdalyta į 14 ūkių: Antanui Bernotavičiui, Mykolui Stukui, Konstantinui Šimoniui, Jonui Melnikui-Pilkauskui, Vincui Velbasiui, Silvestrui Juzėnui, Jonui, Vladislovui ir Onai Velbasiams, Povilui Lapeikiui, Juozapotai Jurkštienei, Leonui Jurkštui, Aleksandrui Jurkštui, Kazimierui Melnikui-Pilkauskui, Pranui Savičiūnui, Karolinai ir Petrui Velbasiams. Stambiausiems ūkiams teko 34,42 dešimtinės (A. Bernotavičiui) ir 33,75 dešimtinės (K. Šimoniui). Didesnė pusė gyventojų liko mažažemiais (gavo po 0,5–4 dešimtines).
Dėl tokio žemės paskirstymo būta skundų ir po Pirmojo pasaulinio karo, bet niekas nepasikeitė. 1922 m. tik patikslinta kaimo riba su Šimonių miesteliu.
1959 metais kaime gyveno 18 šeimų: Kazio Uldukio, Juliaus Stuko, Veronikos Senvaitienės, Marės Sabulytės, Viktės Jurkštaitės, Povilo Lapienio, Jono Kalvelio, Antano Skabeikio, Igno Abramavičiaus, Aloyzo Jurkšto, Apolonijos Balaišienės, Antano Vėžio, Jono Kaulakio, Prano Kunčio, Domo Mažylio, Povilo Kaulakio, Jono Jankausko, Juozo Stuko. Iš viso gyveno 71 gyventojas.
1965 metais pro Jurkštus buvo nutiestas Kupiškio–Utenos plentas.
Iš Jurkštų kilęs Vidaus reikalų ministerijos plk. Edmundas Uldukis, Kanados lietuvių veikėjas Vaclovas Abramavičius.
Vietovardžiai
1935 metais Jurkštuose užrašyti šie vietovardžiai: Aukštasai kalnas, Duobių kalnas, Poritinis kalnas (ariamoji žemė), Stukavietė, Tarpukalnė, Užbalos kalnas (dirvos), Birzdakalnis, Bulbienis kalnas, Plytnyčia (kalnai, kalneliai), Didžioji pieva, Išdegelė, Morkų kalnas, Paindrinys, Telėtnikas (pievos), Ožkanugarė, Perkūniškis, Paprūdė, Purvynas, Užubalėlis (balos), Pakapiniai, Perkūniškis, Žydmėšlis (laukai), Pagrunda (kelias).
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ