žurnalistas
Na štai, ne tik amerikiečiai, bet ir lietuviai geba taikiai perduoti valdžią vieni kitiems. Ramūno Karbauskio dešinioji paspaudė Algirdo Butkevičiaus dešiniąją, prieš TV kameras apsikeista odos spalvos aplankais su koalicijos sutartimi. Dar nustatytos, kaip teigė LSDP lyderis, įtaką Seimo vadovybėje ir vykdomojoje valdžioje lemiančios atstovaujamos kvotos. Ir kad būtų tvirčiau – preliminariai pasidalyta ministrų portfeliais santykiu 11:3.
Neoficialiai teigiama, kad, formuojant Vyriausybę, palikta vietos Prezidentei – esą skiriant krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrus šalies vadovės nuomonė bus labai svarbi ar net lemiama, nors formaliai į abu postus bus deleguoti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Socialdemokratų partijos atstovai.
Tiesa, nors LVŽS lyderiai rinkimų kampanijos, vėliau pačių rinkimų ir dar vėliau – euforijos po rinkimų metu it užstrigę kartojo užkeikimus, kad formuojant koaliciją, visų pirma bus tariamasi dėl „vertybių“ (na, gerai, palikime ramybėse šį nutampytą žodį ir vartokime sąvoką „tikslai“), o tik po to dėl portfelių ir kėdžių, šios tradicijos sugriauti nepavyko. LVŽS ir LSDP prieš rankų paspaudimą pasidalijo portfelius.
Prisiminus, kad socialinės apsaugos ministro kėdę socialdemokratai tik paskutinę dieną išmainė į ūkio ministro krėslą, galima daryti labai rimtą prielaidą, kad valstiečiai ir žalieji šiandien neturi net žalio supratimo, ką Ūkio ministerijos reguliuojamuose sektoriuose veiks socialdemokratai. Nes, jeigu kalbama apie tikslus, siekius ir vertybes, paskutinę dieną išgirsti konceptualų požiūrį, jį įvertinti, išdiskutuoti yra neįmanoma.
Ponas Karbauskis, siekdamas išlaikyti padorią miną, rankų paspaudimo proga ėmė vardyti, kaip esą naikins privilegijas Seime – vicepirmininkai nebegaus personalinių automobilių su vairuotojais, mano žiniomis, ketinama uždrausti parlamentarų veiklai skirtas lėšas panaudoti naujų automobilių lizingui, kitiems dalykams. Tai, kaip sakoma, duoklė tiems rinkėjams, kuriems kyla pavydas matant, kokiais automobiliais važinėja Seimo nariai.
Po teisybei – man tai visiškai nesvarbu. Nė krislelio pavydo.
Tad vis dar laukiu, kada ar p. Karbauskis, ar ponas Saulius Skvernelis, ar kuris kitas įtakingas koalicijos atstovas vienu smūgiu išvardys pagrindinius tikslus, kurių šį koalicija sieks.
Iš tikrųjų, girdėjome apie švietimą (mokytojams vėl žadama didinti algas ir beveik nieko nekalbama apie modelio modernizavimą) ir aukštąjį mokslą (esą bus stiprinami regioniniai universitetai ir naikinami studentų krepšeliai), energetikos sektorių, kuris esą nebebus toks svarbus, kaip iki šiol, tautos blaivinimą (ribojama prieiga), pensijų kaupimo reformą (ponas Stasys Jakeliūnas, regis, už mane jau nusprendė, kad antrosios pakopos pensijas reikia kelti į „Sodrą“, tik užmiršo paklausti, ar aš tam pritariu). Girdėjome – dar kažką, kai kada ir labai komiška leksika. Tiek to. Prašyčiau man atleisti, bet visa tai labiau skamba it griaudėjimas pasinėrus į vandenį.
Aš vis dėlto laukiu ko kita. Galiu pasiūlyti net tam tikrą schemą, į kurią galima būtų surašyti atsakymus iš valdančių lūpų (ilgainiui tą mėginsiu padaryti, tačiau sėkme kol kas abejoju).
1. Lietuvos aplinka – globali ekonomika. Pasipriešinti jai neturime daug galimybių, nes tai daug galingesnių valstybių strategijos, prie kurių turime nedidelių šansų prisitaikyti.
2. Vienas globalios ekonomikos principų yra tarptautinio darbo pasidalijimo sistema, grįsta tam tikra specializacija, prie kurios ir didelės šalys prisitaiko išnaudodamos savo stipriuosius ypatumus.
3. Lietuvos eksporto struktūra, ligi šiol pasižymėjusi palyginti neaukšta pridėtine verte, pamažu keičiasi. Kai kurie analitikai mano, kad šiemet modernių paslaugų, tokių kaip telekomunikacijos, informacinės technologijos, konsultavimas, eksportas gali siekti daugiau nei 25 proc. Lietuvos eksporto (per I pusmetį, Lietuvos banko skelbiamais duomenimis, jo vertė siekė daugiau nei 3 mlrd. Lt).
4. Paslaugų, konsultavimo sektorius yra geros politikų praktikos pavyzdys: per keletą metų ten radosi padoriai europiniu lygiu mokamų darbo vietų – užteko politikams nusistatyti prioritetus ir kryptingai siekti tikslų, kurių sudaužyti nesugebėjo net p. Butkevičiaus Vyriausybė.
5. Tačiau IT pagreitis ima išsikvėpti – trūksta kvalifikuotos darbo jėgos ir, savaime suprantama, ne kiekvienas lietuvis gali būti IT specialistas. Todėl ką kita „pramušti“ globalioje ekonomikoje ir kokias investicijas galėtų atvežti būsimosios Vyriausybės vadovai? Nes, kaip rodo patirtis, be asmeninio jų dalyvavimo, kvietimo, vizitų į globaliu mastu veikiančias kompanijos, galima pasiekti tik p. Butkevičiaus kabineto vertų rezultatų.
Vargu ar Lietuvos ekonominiu varikliu ateityje bus žemės ūkis ir jo perdirbama produkcija, abejotinos tekstilės pramonės perspektyvos. Nebent žemomis sąnaudomis, mažomis algomis.
Ir „regioninių universitetų stiprinimas“ čia, deja, niekuo nepadės.
Man atrodo, kad pirmų pirmučiausiai reiktų pradėti nuo to, kad reikia imti daužyti (dar nuo mokyklos suolo) statistinio lietuvio iliuziją, kad šiuolaikiniais laikais galima užtikrinti ramų (netoli tinginystės) ir kartu orų gyvenimą, kuriame galima sau leisti prabangą nebenorėti konkuruoti, būti pasroviui plaukiančiu vidutinioku, nenorėti nuolat mokytis, tobulėti ir gal net keisti savo gyvenimą iš pagrindų.
Dar valstybė turėtų pasirūpinti, kaip suinteresuoti ne tik regioninių, bet ir pačių geriausių kolegijų, universitetų galimybėmis mokyti antros ir trečios kartos žmones todėl, kad jie būtų konkurencingi šiame sunkiame gyvenime. Globalioje ekonomikoje. Ir pagaliau užtikrinti socialinę paramą tiems, kurie paskui gyvenimą, deja, nespėja.
Nebūtinai taip problemas mato ar matys Vyriausybė. Bet, mano supratimu, jos atrodo bent panašiai.
——-
Autorius: Rytas STASELIS