Čia dar yra pastatų, menančių XIX a. antrąją pusę, o gal ir senesnius laikus. Tebestovi unikalus koplytstulpis. Tebežaliuoja ir čia pagoniškus laikus galbūt menančio senojo ąžuolo, gamtos paminklo, viena šaka. Tebeošia ūksmingi medžiai. Matyti ir šiuolaikinio kaimo ženklų, naujoviško ūkininkavimo pėdsakų, nedarkančių šio kaimo unikalumo.
Deja, žmonių čia vis mažėja. Antai 1923 m. Terpeikiuose gyveno 204 žmonės, 1959 m. – 165, 1970 m. – 146, 1979 m. – 99, 1987 m. – 64, 2001 m. – 49. Šiuo metu belikę tik apie 33.
Prie koplytstulpio
Smagu buvo užsukti beveik po dešimties metų į Terpeikius ir susitikti su seniai matytais pašnekovais.
Pirmiausiai pasibeldžiau į Marytės Katilevičienės namo duris. Jas pravėrė ir į vidų pavadino pati šeimininkė – tokia pat nuoširdi ir šneki, kaip praėjusį kartą.
„Gimiau 1925 metais. Šiuo metu esu pati vyriausia terpeikietė. Mano mergautinė pavardė Dundulytė. Šioje sodyboje gyveno mano seneliai – Tamošius ir Salomėja Dunduliai, vėliau – ir mano tėvai Antanas ir Uršulė Dunduliai. Mama taip pat buvo iš šio kaimo, Šateikaitė. Turėjome 21 hektarą žemės. Kai ištekėjau, čia užkuriomis atėjo, jau amžinatilsį, mano vyras Vladas Katilevičius iš Lukonių. Kada statytas gyvenamasis namas, pasakyti negaliu. Jau atmintis nebe ta. Klėtis atsirado gal apie 1877 metus, o akmeninis tvartas – 1923 m. Apie koplytstulpio atsiradimą girdėjau iš tėvų pasakojimų. Toje vietoje labai seniai stovėta seno kryžiaus. Jis buvęs jau labai sutrešęs. Todėl tėtė pirko ąžuolo medienos, pasamdė meistrą Simoną Matulionį iš Karaliūnų, kad tą kryžių atnaujintų. Taip atsirado koplytstulpis. Buvau paauglė, kai vyko tie darbai. Vis atbėgdavau pasižiūrėti, kaip meistras su savo pagalbininkais dirba“, – prisiminė pašnekovė.
Ji apgailestavo, kad pamažu Terpeikiai tuštėja, nors visiškai apleistų, likimo valiai paliktų sodybų ir nėra. Yra tokių, kurias įsigiję miestelėnai vasaroti, tik kai kurie retokai užsuka, pavyzdžiui, buvusios Janinos Černauskienės sodybos naujieji šeimininkai. Tidikienės sodybą prižiūri kaimynai.
Marytė daug metų dirbo kolūkio laukininkystės brigadoje, vėliau fermoje telyčias prižiūrėjo. Nelengva buvo. Ji laiminga, kad užaugino gerus vaikus, sulaukė penkių anūkų ir jau turi keturis proanūkius. Dukra Ona gyvena Antašavoje, o sūnus Antanas įsikūręs čia pat, gretimoje sodyboje, kur prieš kelis dešimtmečius trumpai veikė šio kaimo pradinė mokykla.
Paprašyta papasakoti, ką veikdavo jaunimas, vyresni kaimo žmonės po darbų, ar švęsdavo kokias šventes kartu, Marytė papasakojo, kad prieš atlaidus susirinkdavo jos kieme moterys pinti vainikų Palėvenės bažnyčiai papuošti. Mojavos, gegužinės pamaldos, vykdavo pakaitomis tai pas vienus, tai pas kitus terpeikiečius. Maldininkai susirinkdavę kaskart ir jų namuose. Po mojavų tam kieme šeštadieniais ir vakaruškos būdavo rengiamos. Sueidavo daug jaunimo.
Kur krykščia antys skraiduolės
Netoli Katilevičių, kitoje gatvės pusėje, Barzdenių sodyba, irgi menanti ne vieną šimtmetį. Šiuo metu čia gyvena Jonas Barzdenys su žmona Ladziūne ir jų sūnus Dainius (pastarieji dar turi savo pastogę ir Subačiuje). Jų kieme krykštauja antys skraiduolės, kažką kapstinėja kelios vištos ir gaidys, amsi šuo.
Pasak Jono, čia gilios Barzdenių giminės šaknys. Šioje sodyboje gyveno jo seneliai Juozas ir Juozapota Barzdeniai, taip pat jo tėvai – Jonas ir Stanislava Barzdeniai. Mama buvo kilusi iš Ničiūnų prie Antašavos. Ji sulaukė 101 metų. Paskutinius gyvenimo metus praleido pas dukrą Janiną Panevėžyje.
„Aš šeimoje esu jauniausias, vyriausia yra sesuo Eugenija, po jos gimė Janina, brolis Antanas (jau miręs), Aldona. Pastaroji Panevėžio sporto mokykloje lankė dviračių treniruotes, dalyvaudavo neblogai įvairiose varžybose. Šiuo metu gyvena Airijoje. Kitos seserys Panevėžyje. Kartais jos atvažiuoja į Terpeikius per didžiąsias šventes, kapų aplankyti. Turįs ir vienintelį anūką Medą“, – pasakojo apie save ir savo šeimą pašnekovas.
Jonas turi per 10 hektarų žemės. Šiuo metu ją išnuomojęs. Sūnus ne kokios sveikatos, tad nebėra kam ūkininkauti.
Dar yra ir miško. Malkų nereikia pirkti. Anksčiau laikęs karvę. Dabar jau nebe. Turi pulkelį paukščių. Gaila, bet nemažai vištų šeškas išpjovė. Pragyventi padeda ir neįgalumo pensija. Metų pabaigoje jau sulauks ir pensinio amžiaus.
Aleknų kieme apsilankius
Būdama Terpeikiuose negaliu neužsukti pas Stanislovą Jeronimą Alekną ir jo žmoną Janiną – garsiojo sportininko, disko metiko Virgilijaus Aleknos tėvus. Artėdama prie jų sodybos išvystu didelių permainų. Šalia senosios sodybos stovi šiuolaikiškas namukas, visur gražiai sutvarkyta aplinka, plevėsuoja istorinė Lietuvos valstybės vėliava. Vėliau paaiškėja, kad tai čia ūkininkaujančio jų sūnaus Ričardo valdos.
Stanislovas Jeronimas, aplinkinių nuo seno vadinamas Romu, gal taip sutrumpinus jo antrąjį vardą, papasakojo, kad Terpeikiuose seniau buvo net septyni Aleknų kiemai ir visi ne giminės. Vieni kaimą skirstant į vienkiemius išsikėlė, antri patraukė į tuometinio kolūkio centrinę Lukonių gyvenvietę, trečių pavardė išnyko nesusilaukus sūnų, dukroms ištekėjus.
Dabar iš Aleknų čia gyvena tik jiedu su žmona Janina ir sūnaus Ričardo šeima. Pašnekovo broliai gimtinę paliko. Alfonsas įsikūrė Panevėžyje, o Kazimieras – Klaipėdoje.
Ištuštėjo Karazijų, Skėrių sodybos vienkiemiuose. Zaborskių vienkiemyje pastaraisiais metais ūkininkavo Bernardas Berankis, kuris buvo vedęs vieną iš Terpeikių Vaicekauskaičių. Jau porą metų ir jis tą ūkį apleido, išvyko kitur gyventi.
„Mano senelis buvo Augustas, o tėvas – Kazimieras. Nuo seno visi čia gyveno. Mano mamos mergautinė pavardė Kazlauskaitė. Į Terpeikius ji atitekėjo iš Panevėžio rajono dabar jau išnykusio kaimo, kuris buvo šalia Panevėžio cukraus fabriko. Užaugau trobelėje, kuri yra kitoje kelio pusėje, kur stovi kryžius. Po mamos mirties dabar ten niekas negyvena. Tą kryžių pastatė mano mama vietoje išrautos obelies. Tai jau mirusio medžio meistro iš Astravų kaimo Juozo Laužiko darbas. Iš pradžių buvo sumanyta čia pastatyti viso kaimo kryžių, bet kažkodėl nesusitarus jis ir liko senosios Aleknų sodybos kryžiumi. Terpeikių kryžius buvo kaimo gale dar Smetonos laikais statytas, bet jau seniai nugriuvo. Namą, kuriame dabar gyvenu, pasistačiau iš klėčių medienos 1963 metais grįžęs iš armijos. Mano žmona kilusi iš Kantrimiškio kaimo, Petrulytė. Užauginome du sūnus – Ričardą ir Virgilijų bei dukrą Žydrą. Turime aštuonis anūkus – Tautvydą, Radvilę, Augustą, Martyną, Mykolą, Gabrielę, Kasparą ir Adelę. Esame apsupti vaikų ir anūkų dėmesio. Vasarą visų sulaukiame atvažiuojant“, – prisiminė praeitį ir apie savo šeimą pasakojo pašnekovas.
Jis pridūrė, kad kolūkio laikais dirbo vairuotoju. Žmona laukininkystėje, karvių fermoje melžėja. Terpeikiuose iš pradžių buvo susikūręs „Didvyrio“ kolūkis. Pirmininkavo Mušteika. Vėliau tą kolūkį apie 1957 ar 1958 metus prijungė prie lukoniečių „Žaliosios lankos“ ir pervardijo Lukonimis. Vėliau ir Miliūnai prie to kolūkio buvo prijungti. Taip atsirado „Vienybės“ kolūkis. Panašiu laikotarpiu iki maždaug 1960 metų Terpeikiuose veikė ir pradinė mokykla.
„Labiausiai kaimas šiuo metu laikosi ant senosios kartos pečių. Yra ir nesitvarkančių, nelabai dirbti norinčių, pilstuko nevengiančių. Visgi nesame Dievo užmirštas kampelis. Terpeikiai šliejasi prie Lukonių bendruomenės. Kartą per savaitę atvažiuoja automobilinė parduotuvė. Bent duonos gali visada nusipirkti. Dar nuvažiuoju mašina ir pats apsipirkti į Lukonis. Įvairiais reikalais su seniūnija ar kitomis įstaigomis galima susisiekti ir telefonu. Ištikus didesnei bėdai padeda vaikai“, – pokalbio pabaigoje sakė Stanislovas Jeronimas. Jam pritarė ir jo žmona Janina.
Pasak Stanislovo Jeronimo, šiuo metu kaime iš stambesnių ūkininkų yra Vytautas Jėčius, Jono sūnus, ir Antanas Jėčius. Taip pat šiek tiek ūkininkauja Antanas Katilevičius.
Jis pats jau ūkio darbų atsisakęs. Tiesa, laiko dar vieną karvutę. Iš pradžių buvo atsiėmęs apie 30 hektarų žemės su mišku. Apie devynerius metus laikė 16 karvių. Vėliau po truputį visą ūkį perėmė sūnus Ričardas. Dabar jis dirba 400 hektarų žemės, jo specializacija augalininkystė.
Prosenelių sodyboje
Terpeikiuose, einant Lukonių link, paskutinė Antano Jėčiaus sodyba. Jos šeimininką pamačiau kieme besidarbuojantį su sūnumi Gintu.
„Čia gimiau, užaugau ir numirsiu“, – taip lakoniškai savo ryšį su šia vieta išsakė pašnekintas Antanas.
Pasak jo, čia prosenelių sodyba. Gyvenamasis namas statytas gal kokiais 1918 metais. Jo tėvą įsisūnijo ir užaugino teta Uršulė Varnauskienė. Ji savo vaikų neturėjo, anksti tapo našle. Čia gyveno kartu su savo seserimi Elena Palšiūnaite. Tai ilga ir paini istorija, į kurią nenorėtų gilintis. Antano tėvas buvo kilęs iš Miliūnų kaimo. Mama irgi. Prieškariu šis ūkis turėjo beveik 24 hektarus žemės. Jo tėvas išvengė Sibiro dėl to, kad ta žemė oficialiai priklausė ne jam, o tetai.
„Šiais laikais man pavyko žemę susigrąžinti. Dabar jau esu europinis pensininkas. Sau pasilikau tik 3 hektarus. Ūkį perleidau sūnui Gintui, gyvenančiam Lukonyse. Turiu ir tris anūkes Gabiją, Ugnę ir Laurą. Visgi, kiek galiu, sūnui talkinu. Užsiimame ir augalininkyste, ir gyvulininkyste. Laikome apie 25 galvijus, tarp jų ir limuzinų veislės galvijų, arklį. Dar yra trys šuniukai, katinų. Kaime ne badas, bet labai skaudu, kad kaimiečio darbas visiškai nevertinamas, o pieno, mėsos supirkimo kainos labai juokingos. Visgi šiaip taip stumiamės į priekį“, – kalbėjo pašnekovas.
Trumpam nuo darbų atsitraukęs Antano sūnus Gintas apgailestavo, kad kol seneliai buvo gyvi, jų apie praeitį neišklausinėjęs, jaunam gi tokie dalykai nelabai rūpi. Dabar ir nebėra ko paklausti. Jo močiutė apie Miliūnus tai tikrai būtų daug ką papasakojusi.
Unikali klėtelė
Iš A. Jėčiaus sodybos vėl grįžtu atgal į Terpeikių kaimo vidurį ir užsuku į Vidmanto Savicko kiemą. Jo šeimininkas papasakojo, kad yra kilęs iš netolimo Stirniškių kaimo. Šią sodybą nusipirko iš Janinos Laumerytės-Morkūnienės. Gyvenamasis namas yra statytas 1956–1957 metais. Netrukus čia atsirado ir ūkiniai pastatai. Vėliau jis dviem traktoriais į sodybą atsitempė pamiškėje gyvenusios ir iš ten išsikėlusios Tidikienės seną klėtį. Ta klėtis išties unikali. Statyta kirviais, be pjūklo. Įdomu, kad ji prieš daugelį metų stovėjo toje pačioje vietoje. Tik 1910 metais buvo perstatyta ir iškelta į pamiškę, o 1980 metais vėl sugrįžo atgal.
„Esu pirmasis kolūkio elektrikas. Specialybės mokiausi Varniuose. Baigiau 1963 metais. Mano žmona Stasė žemaitė iš Kelmės. Užauginome sūnų Rolandą ir dukrą Jolantą. Sūnus gyvena Vilniuje. Dukra įsikūrusi Kupiškyje. Turime keturis anūkus – Domantą, Ievą, Neringą ir Jurintą. Nuo pernai atsisakiau ūkininkavimo. Prieš tai dirbau beveik 8 hektarus žemės. Dabar užtenka šienavimo apie namus, daržų. Terpeikiai man patinka. Tai buvęs senas rėžinis gatvinis kaimas. Ir dabar dar tų rėžių ribas palei sodybas daug kur abipus kelio medžiai ženklina. Gaila, kad nyksta senasis mūsų kaimo ąžuolas. Tačiau čia auga dar vienas, labai išlakus. Gal ąžuolais ir ateityje garsėsime“, – svarstė pašnekovas. Atsisveikinant jis pridūrė, kad labai lauks Terpeikių aprašymo. Mėgsta skaityti spaudą. Su kaimynu laikraščiais pasikeičia. Mat vienas prenumeruoja rajoninį, o kitas respublikinį leidinį.
Iš kaimo praeities
Terpeikių kaimas, įsiterpęs tarp Lėvens (pietuose) ir Terpeikių miško, vietinių žmonių vadinamo Mediniu, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas 1596 metais. Šiuo metu jis priklauso Subačiaus seniūnijai ir Palėvenės parapijai. Pro kaimą teka Marnaka, dešinysis Lėvens intakas.
Įdomu tai, kad XVIII a. pabaigos ir XIX a. pirmos pusės visi Terpeikių kaimo gimusieji ir krikštyti žmonės, visos terpeikiečių vedybos ir mirtys buvo registruotos Subačiaus parapijos metrikų knygose. Mat Palėvenės bažnyčia, pradėta statyti 1676 m., buvo vienuolyno bažnyčia ir iki maždaug 1849 m. neturėjo savo parapijos. Bene dažniausios Terpeikių kaimo gyventojų pavardės buvo Alekna ir Karazija. Kaimo dalį, kur gyventa pastarųjų, netgi Karazijomis vietiniai buvo praminę. Tokias žinias savo straipsnyje apie Terpeikius pateikė Stasys Karazija knygoje „Keliai veda Kupiškin II“.
Ten pat jis rašo, kad Terpeikiuose nebuvo didelės turtinės diferenciacijos. Pagrindinę gyventojų dalį sudarė valakininkai ar pusvalakininkai. Labai stambių, per 40 hektarų, ūkių nebuvo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kaimui skirstantis į vienkiemius, 1913 m. pusvalakininkai gavo blogesnes žemes, bet daugiau. Vėliau ją įdirbę susilygino su valakininkais. Skirstymas į vienkiemius visiškai nesuardė senojo kaimo. Dalis sodybų visgi ten pasiliko.
Prieškario metais Terpeikiuose buvo daug jaunimo. Jie mėgdavo susirinkti, nors čia nebuvo jokių kultūrinių įstaigų.
„Nebuvo čia nei revoliucionierių pogrindininkų, aktyviai neveikė ir oficialiosios organizacijos. Tiesa, paskutiniais prieškario metais jaunimas buvo įtrauktas į kultūrinę veiklą: vakarėlių, vaidinimų, sportinių varžybų ruošimą, bet tai buvo daroma kaimyniniuose kaimuose veikusių pavasarininkų bei jaunalietuvių iniciatyva. Ypač aktyvi buvo Subačiaus parapijos pavasarininkų veikla, prie kurios prisidėjo ir dalis Terpeikių jaunimo“, – minėtame straipsnyje tokią informaciją pateikia S. Karazija.
Antrojo pasaulinio karo metais ginklų slėpimu buvo apkaltintas terpeikietis Vincas Keršulis ir be teismo sušaudytas. Kita auka tapo gimnazistas Vytautas Alekna. S. Karazijos teigimu, jis buvo nutapęs Lukonių koplyčiai šv. Teresės paveikslą.
Pokario rezistencinėje kovoje 1952 m. žuvo Terpeikių gyventojas Juozas Vaicekauskas.
Pokario metais niekas iš šio kaimo jaunuolių nenorėjo eiti į sovietinę armiją, slapstėsi. S. Karazija savo atsiminimuose rašo, kad pavyko pagauti tik Vincą Alekną ir išsiųsti į karinį dalinį. Jonas Jėčius pabėgo iš areštinės Subačiuje, o Antanas Černauskas, Juozas Alekna, Juozas Karazija buvo nuteisti kaip dezertyrai šešeriems ar aštuoneriems metams kalėjimo. Visgi karui pasibaigus ir paskelbus amnestiją po kelių mėnesių grįžo namo.
Knygoje „Keliai veda Kupiškin II“ iš S. Karazijos pateiktų atsiminimų sužinome, kad 1951 m. iš Terpeikių į Sibirą buvo ištremtos Kazimiero Aleknos, Vinco Vaicekausko, Stasio Venckaus šeimos. Po Stalino mirties jos visos sugrįžo į Lietuvą, tik nebe visi į Terpeikius. Iš šio kaimo, norėdama išvengti Sibiro tremties, buvo priversta pasitraukti Povilo Dundulio šeima.
Terpeikiuose tebežaliuoja viena senojo ąžuolo, gamtos paminklo, šaka. Valstybės saugomų gamtos paminklų interneto tinklalapyje rašoma, kad kaip ir dauguma ąžuolų kaimo centre augantis Terpeikių ąžuolas buvo šventas. Po juo mūsų protėviai, baltų tikėjimo atstovai, kūrendavę šventą ugnį, atlikdavę apeigas, tuokęsi, krikštiję. Terpeikių kaimo apylinkėse yra ir daugiau šventų vietų: tai Smėlynės senkapis, mitologinė Velnagulos vietovė, apie 2 hektarų akmenuota vieta. Anksčiau šiose apylinkėse buvę dideli šventi miškai.
Lėvens slėnyje veikia atgaivintos senosios Terpeikių kaimo kapinaitės.
Šiame kaime gimė žymiausias Lietuvos disko metikas, pasaulio, Europos ir olimpinis čempionas Virgilijus Alekna (1972), Stasys Karazija (1930), miškininkas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras. Terpeikiai ir poeto, elementoriaus autoriaus, lietuviško feljetono pradininko Kajetono Aleknavičiaus (1804–1874) gimtinė.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ