Prie laiko vartų sustoja lapkritis. Už kelių dienų – Visų šventųjų diena, Vėlinės. Rimties laikas ir proga dar kartą mintimis susitikti su artimaisiais, iškeliavusiais į Anapilį. Kažkieno yra pasakyta, kad žmogus, suvokęs gyvenimo laikinumą, gyvena prasmingiau. Šios metinės šventės neretai mus priverčia net ir nenoromis susimąstyti apie mirtį, kiekvieno gyvenimo trapumą. O svarbiausia – prisiminti, kad turime vertinti ir branginti žmones, kurie yra šalia mūsų.
Deja, daugeliui Mirusiųjų atminimo diena dažniausiai tampa lėkimu ir dideliu rūpesčiu. Kasmet stebi tokias pat lenktynes – kas kuo originaliau kapą išpuoš prabangiomis gėlėmis ar ryškiaspalvėmis dirbtinėmis puokštėmis, dešimtimis degančių žvakučių. Tik ar susimąstome, kad visų šių grožybių išėjusiam nereikia. Reikia tik mūsų maldų, prisiminimo. Ir tikrai užtenka vienos uždegtos žvakelės. Juk svarbiausia – kiek meilės jiems dar rusena mūsų širdyse, o ne kiek laiko smilks žvakė žvarbioje rudens tamsoje. Vėlinių žvakelė – amžinos šviesos simbolis. Ją uždegdami išėjusiam linkime ramybės. Nepamirškime ir tų, kurie jau pamiršti – uždekime po mažą šviesos liepsnelę ant nelankomų kapų.
Vėlinės kartu yra ir graži proga susitikti su giminaičiais, galbūt – seniai matytais. Jei dar šalia patys vyriausi šeimos nariai, reiktų jų paklausinėti, paprašyti priminti prosenelių, kitų tolimų artimųjų vardus, gyvenimo istorijas. Juk taip rašome ir savąją istoriją, kurią perduosime vaikams.
Neseniai internete aptikau, kad yra tokia interneto svetainė „Virtualios kapinės“. Čia siūloma mirusiajam sukurti virtualų kapą. Užpildžius mirusiojo anketą galima pasirinkti kapo foną, įkelti mirusiojo portretinę nuotrauką, sukurti jo galeriją, nekrologą, epitafiją šį pasaulį palikusiam. Artimieji gali parašyti užuojautos žodžius ar prisiminimus apie velionį. Sukūrus tokį virtualų kapą suteikiamas specialus QR kodas. Jį siūloma priklijuoti prie paminklo, tada kiekvienas gali jį nusifotografuoti savo išmaniuoju telefonu ir aplankyti tą virtualų kapą. Puslapio kūrėjai teigia, kad viso to esmė – mirusiojo atminimo įamžinimas. Gana dviprasmiškas mintis tai sukelia. Viena vertus, gyvename išmaniųjų technologijų pasaulyje, antra, ar ne geriau pagarbą mirusiajam išreikšti aplankant jo poilsio vietą ir uždegant žvakutę.
Vėlinių dieną Ramybės taku eidami pas savo mylimus artimuosius dar kartą prisiminkime visus išėjusius ir tegu mūsų širdyse nuolat dega ir neužgęsta atminties žvakė. Jų jau nebėra, tačiau visada lieka tai, ko negali sunaikinti laikas. Atmintis. Ir žinojimas, kad visi mes į šį pasaulį ateiname laikinai. Mintys apie tai padaro mus bent truputį geresnius šalia esantiems. Prisiminkime tai ir gyvenkime prasmingai. Kiekvieną dieną.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ