Lukonys – Subačiaus seniūnijos kaimas, 13 kilometrų nutolęs nuo Kupiškio. Gretimi kaimai – Terpeikiai, Jauniūnai, Vivuliai, Šiaudiniai, Skverbai. Kaimo šiauriniu pakraščiu teka Marnaka, už kilometro į pietus – Lėvuo. Keliai kaimą jungia su Miliūnais, Terpeikiais, Akmeniais. 2001 m. duomenimis, šiame kaime gyveno 299 gyventojai. Šiuo metu Lukonyse yra apie du šimtus gyventojų, veikia kaimo bendruomenė. Tuščių sodybų čia beveik nėra.
Kaimo senbuvė
Beržytės gatvėje įsikūrę nemažai šio kaimo senbuvių. Čia – vadinamieji senieji Lukonys. Nuo pat vaikystės iki šiol nedideliame namelyje, dar senelių statytame, gyvena Stasė Gnižinskaitė. „Pirmą kartą šiais metais krosnį pakūriau, jau šalta, – žvarbią dieną į svečius pakvietusi kalbėjo viena seniausių Lukonių kaimo gyventojų. – Visą laiką čia gyvenu. Mano gryčiutė senovinė, joje ir mano krikštynos buvo švenčiamos.“
Petronėlės ir Kazimiero Gnižinskų šeimoje augo penki vaikai. Stasė buvo pati jauniausia. Dabar viena belikusi, trijų brolių ir sesės nebėra tarp gyvųjų. „Viena našlaitė likau, dar krutu, nors jau devintą dešimtį pradėjau“, – kalbėjo senolė. Stasė pasakojo, kad baigė du pradinės mokyklos skyrius, daugiau mokytis nebegalėjo, reikėjo eiti ganyti, ūkio darbus dirbti. Vėliau darbavosi „Vienybės“ kolūkyje darbininke.
Kaimo senbuvė prisiminė, kad seniau Lukonyse mažai žmonių buvo, vieni pirmųjų gyventojų – Gnižinskai, Ažusieniai, Jėčiai. „Tik keturios šeimos buvome, paskui daug žmonių prisikėlė, namus pradėjo statytis, dabar Lukonys – kaip miestelis. Turime koplytėlę, vyksta Šv. Teresėlės atlaidai. Yra ir kapai, jie gražiai prižiūrimi. Veikia parduotuvė, pieno supirkimo punktas. Mūsų kaimas tikrai dar gyvas“, – sakė lukonietė.
Viena po truputį krutanti S. Gnižinskaitė gyvenimu nesiskundžia. „Svarbu, kad dar paeinu. Kaimynai užsuka, aplanko, iš seniūnijos žmonės kiemo nupjauti atvažiuoja. Pensiją gaunu, užtenka“, – sakė Stasė. Kai lauke nešalta – darbo močiutei kieme netrūksta. Daržą pasisodina, įvairių daržovių užsiaugina. Žiemos metu mėgsta megzti.
Grįžo į gimtinę
Toliau žingsniuodami šia gatvele užsukame į dar vieną kiemą. Tai – jaunos Neringos ir Alvydo Šilų šeimos namai. Pasikalbėti susėdame su Alvydu. Lukonys – jo gimtinė. Prieš aštuonerius metus jis iš Panevėžio čia gyventi grįžo.
Vladislavos ir Petro Šilų šeimoje užaugęs vyras – vienturtis. Mamos neteko visai neseniai – pavasarį, tėčio tarp gyvųjų nebėra jau 23 metai.
A. Šilas pasakojo, kad į šiuos namus Lukonyse jo tėvai atsikėlė 1978 metais iš vienkiemio, abu dirbo kolūkyje darbininkais. Alvydas lankė pradinę mokyklą Lukonyse. Mokėsi kartu su garsiu disko metiku, iš kaimyninių Terpeikių kilusiu Virgilijumi Alekna. Graži draugystė sieja ir su jo broliu Ričardu. Jis – Alvydo dukrelės Dovilės krikšto tėvas. Baigęs dabartinę Subačiaus gimnaziją įstojo mokytis į Vilniaus teisės mokyklą, penkerius metus dirbo policijoje Panevėžyje, vėliau – apsaugos bendrovėse. Šiuo metu darbuojasi vienoje saugos tarnyboje Kupiškyje.
Į gimtuosius namus su šeima grįžęs A. Šilas pasakojo, kad po truputį remontuoja būstą, stengiasi susikurti jaukius namus. Džiaugėsi, kad abu su žmona darbus turi. Vieta gyventi – puiki. Šalia Lėvuo teka, pro langą – miškas matyti. Jei valdžia, anot pašnekovo, daugiau apie žmogų galvotų, gerai Lietuvoje būtų. O dabar visi mažais atlyginimais nusivylę. Pats ne kartą užsienyje – Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje uždarbiavęs Alvydas neatmeta galimybės vėl išvykti. Pasak jo, sunku net įsivaizduoti, kaip žmonės pas mus išgyvena. Tačiau lukoniečiai, pašnekovo teigimu, labai gražiai tvarkosi, puoselėja savo sodybas. Nenušienautų ar neprižiūrėtų sodybų Lukonyse nepamatysi. Daugelis net gražiau nei miestiečiai įsikūrę. „Lukonys – pati pusiaukelė tarp Panevėžio ir Kupiškio. Kaimas tikrai nemiręs, žmonių yra, sodybas daugelis perka, nes vieta gera. Dirbti vieni į Panevėžį, kiti į Kupiškį važinėja. Seniau Lukonys buvo kolūkio centras, dabar čia apie 250–300 žmonių gyvena“, – kalbėjo A. Šilas.
Vyras prisipažino, kad į miestą jo visai nebetraukia. Gera savo kiemą turėti, atskirą erdvę. „Kaime tikrai neliūdna, tvarkymosi netrūksta, vasarą žolę reikia pjauti, žmona daržuose triūsia, šiltnamyje“, – sakė lukonietis.
Dvi moterų kartos – bibliotekoje
Visai netoli buvusio vaikų darželio, kur dabar įsikūrusi kaimo biblioteka, medicinos punktas, o dar iki šio rudens veikė ir pradinė mokykla, gyvena Bronė Ažusienienė.
Moteris pasakojo, kad ji – atėjūnė, Lukonyse gyvenanti 51 metus. „Atitekėjau čia iš Varaniškių, netoliese, už kokių 7 kilometrų, vienkiemyje gyvenome. Su vyru Antanu Romualdu susipažinome šokiuose, Miliūnuose. Ištekėjau 24-erių, vyras buvo dviem metais vyresnis“, – sakė Bronė.
Abu atsikėlė į naujai vyro tėvo pastatytus namus, dar reikėjo daug tvarkytis ir investuoti, kol galutinai įsikūrė. Porai likimas lėmė darniai susituokus išgyventi 51 metus. Šeima užaugino vienturtę dukrą Loretą. Sutuoktinį moteris palaidojo visai neseniai – gegužę. „Lukonys – našlių kaimas. 15 moterų vienos gyvena, be vyrų palikusios“, – pasakojo moteris. Vienus į kapus ligos nuvarė, būta ir tragiškų, netikėtų mirčių.
B. Ažusienienė – buvusi ilgametė bibliotekininkė, Lukonių bibliotekoje ji dirbo beveik 34 metus. Pasak gerai kaimą ir jo žmones pažįstančios moters, senųjų kaimo gyventojų mažai bėra, jie daugiausia įsikūrę Beržytės gatvėje. Taip ji vadinama, nes visai netoli – Beržytės miškas. Kiti kūrėsi kolūkio laikais, kai dirbti atvyko jauni specialistai. Kas liko, kas pakėlė sparnus kitur.
Bronė turi du anūkus – vyresnysis Mindaugas jau sukūręs savo šeimą, jaunėlis Renaldas mokosi Panevėžyje.
Spėjome pasišnekėti ir su kartu gyvenančia ir į darbą besiruošiančia Bronės dukra L. Aleksiejūniene. Ji, kaip ir mama, bibliotekos darbuotoja. Būtent į šį kaimo kultūros židinį žmonės dažnai atskuba knygų, paskaityti laikraščių, žurnalų. Moteris pasakojo, kad lukoniečių kultūriniu gyvenimu rūpinasi kultūros darbuotoja Violeta Kunskienė. Veikia kaimo bendruomenė. Labai reikalingas gyventojams ir medicinos punktas. Gaila, kad nepavyko išsaugoti pradinės mokyklos. Loreta apgailestavo, kad aktyvumo žmonėms trūksta, į renginius vangiai renkasi. Kodėl – sunku pasakyti. Daugelis dabar užsisklendę, mažiau bendrauja. Jos mama prisiminė, kad seniau, jei kokį vaidinimą, vakaronę suruošdavo, salės nuo žmonių lūždavo. Dabar to, deja, nebėra. Tik savo sodybose žmonės kruta. „Kaimas tikrai gyvas, turime jaunų šeimų, trobų su užžėlusiais į jas keliais pas mus nėra“, – sakė L. Aleksiejūnienė.
Loreta yra baigusi Lukonių pradinę mokyklą. „Ji buvo pastatyta 1974 metais, o mes buvome pirmosios jos laidos pirmokai. Dabar ten – gyvenamasis namas. Buvę klasės draugai Rimas Karazija, Stasys Vyšniauskas Lukonyse tebegyvena, kiti išvykę. Mus mokė mokytoja Bronė Gusevičienė. Baigusi Subačiaus vidurinę mokyklą įstojau į Panevėžio medicinos mokyklą, kur įgijau medicinos felčerės specialybę“, – kalbėjo pašnekovė. Dešimt metų moteris dirbo „Ekrano“ gamykloje. Nuo 2009 metų – Lukonių bibliotekoje.
Vienija bendruomenė
Lukonių kaimo bendruomenei šiuo metu vadovauja Antanas Vaclovas Sutkus. 2003 metais susibūrusi Lukonių kaimo bendruomenė vienija apie 40 narių. Iš viso, pasak A. V. Sutkaus, šiame kaime gyvena 190 gyventojų, nors registruota gerokai daugiau. Kaimo branduolį sudaro vietiniai žmonės, tačiau yra ir nemažai atsikėlusių čia gyventi iš kitur. „Apie 40–50 lukoniečių kas rytą išvyksta dirbti į Panevėžį, Subačių, Kupiškį. Apie dešimt dirba vietoje – parduotuvėje, pieno supirkimo punktuose, bibliotekoje, medicinos punkte, pas ūkininkus. Lukonyse yra apie 80 sodybų. Beveik visos jos – gyvenamos, o į tas, kuriose žmonių jau nelikę, vaikai, anūkai atvažiuoja, šienauja, prižiūri“, – pasakojo bendruomenės pirmininkas.
A. V. Sutkus tvirtino, kad Lukonyse, kaip ir kituose kaimuose, juntamas gyventojų mažėjimas. Anksčiau būta daugiau jaunimo. Išvykę mokytis daugelis jų į gimtinę ir nesugrįžo. Kolūkio laikais gyvenimas kaime, pasak pašnekovo, virte virė. „Kitoks gyvenimas buvo, visi vienoje vietoje dirbo, vienodi ir daugelio interesai buvo. Į ataskaitinius susirinkimus kultūros namuose susirinkdavo apie du šimtus žmonių. Po kolūkių, bendrovių iširimo atsirado kažkokia atskirtis tarp žmonių, nebėra bendrumo, juntamas aktyvumo sumažėjimas, pasyvumas. Visi labiau užsidarę savo šeimose. Bendruomenė rengia įvairias šventes, tačiau žmones sukviesti sunku, nemažai jau garbingo amžiaus, o jaunoji karta turi kitokios veiklos“, – kalbėjo bendruomenės pirmininkas.
Kaime vyksta tradicinė šventė „Sveikas, kaimynėli“. Ketinta šiemet suorganizuoti kraštiečių susibūrimą, bet įgyvendinti to nepavyko, planuojama dar bandyti sukviesti į susitikimą buvusius ir dabartinius lukoniečius.
Šiuo metu bendruomenė gyvena laukdama pokyčių. Iki šiol savų patalpų neturėjo, tačiau kalbama, kad kultūros namai bus perkelti į buvusią mokyklą, čia vietos turėtų atsirasti ir bendruomenei. Kultūros namus, pasak A. V. Sutkaus, reiktų išsaugoti, yra nemaža salė, joje kaimo jaunimas mėgsta krepšinį žaisti.
Pats A. V. Sutkus – ne vietinis, iš Kėdainių kilęs. Pagal paskyrimą pirmiausiai atėjo dirbti į Skapiškio kolūkį, paskui buvo perkeltas į „Vienybės“ kolūkį Lukonyse. Šiame kaime, Paupio gatvėje, įsikūrė 1989 metais.
Darbo metus pamena kaip šventę
Paskutinis kiemas, į kurį užsukome lankydamiesi Lukonyse, ilgametės pedagogės Jūros Briazkūnienės ir jos vyro Viktoro. „Lukonyse gyvenu nuo 1981 metų. Mano tėviškė – Pamarnakių kaimas“, – jaukiai įsitaisius šiltoje virtuvėje, už lango siaučiant stipriam vėjui pradėjo pasakoti J. Briazkūnienė. Moters vaikystė prabėgo šiame kaime, augo su jaunesniu broliu Jonu. Jūra džiaugėsi, kad iki šiol jiedu labai artimi, kasdien susiskambina. Jonas gyvena Šakiuose. J. Briazkūnienė mokėsi Terpeikių kaimo mokykloje, vėliau baigė Subačiaus vidurinę. Pasirinko Šiaulių pedagoginiame institute studijuoti pradinių klasių mokytojos specialybę. „Šituo savo pasirinkimu visuomet labai džiaugiausi. Vaikai tokie nuoširdūs, atviri, eiti į darbą man būdavo tikra palaima“, – pasakojo pašnekovė.
Jos pedagoginio darbo stažas ilgas – 43 metai. Ištekėjo studijų metais. „Mano vyras Viktoras – ukrainietis. Jau 51 metus kartu esame“, – džiaugėsi moteris. Ji papasakojo ir judviejų pažinties istoriją. Kolūkių laikais studentus veždavo į talkas, padėti atsiųsdavo ir kareivius. Ten ir susipažino. „Ant degtukų dėžutės man savo adresą užrašė“, – šypsojosi pašnekovė. Bendravo laiškais, o baigusi studijas ir gavusi laisvą diplomą ji išvyko pas būsimą vyrą į Maskvą. Rusijoje gavo ir pirmąjį – vaikų darželio auklėtojos darbą. Čia šeima susilaukė ir pirmosios atžalos – dukters Oksanos. Jūros ir Viktoro šeima užaugino dvi dukras. Oksana dabar įsikūrusi netoli, Panevėžyje. Augina tris atžalas – dukreles Rūtą ir Rasą bei sūnų Igną. Jaunylė Daiva gyvena Kaune. Jos sūnus Vakaris lanko pirmą klasę, o Augustas – dar visai mažas, gimė šiais metais.
Jūra teigė, kad gimtinės trauka ją nugalėjo. Metus pagyvenusi svetur grįžo į Lietuvą.
Abu su vyru įsidarbino tuometinėje Kreščionių aštuonmetėje mokykloje. Jūra mokė pradinukus, o vyras dėstė rusų kalbą, darbus, kūno kultūrą. Paskui šeima persikėlė į Panevėžį, šiame mieste J. Briazkūnienė dirbo meistre „Ekrano“ gamykloje, vėliau auklėtoja „Lietkabelio“ bendrabutyje. Atsikėlusi gyventi į Lukonis pradėjo vėl mokytojauti.
Mokant mažuosius lukoniečius prabėgo 27 metai. Juos moteris atsimena su džiaugsmu. „Pasaka, o ne darbas man tai buvo. Klasės – mažos, vaikų nedaug, geri. Su tėvais gražiai bendraudavome, bendrus renginius organizuodavome“, – kalbėjo ilgametė pedagogė. Parodė ir ant sienos sukabintas buvusių savo mokinių nuotraukas, tarp jų – ir disko metikas V. Alekna. Jūra iki šiol savo namuose saugo mokinių rašinius, kitus kūrybinius darbus. Mėgsta juos paskaityti. Pasakojo, kad maloniai nustebina buvusius auklėtinius juos padovanodama. Pašnekovė labai apgailestavo, kad mokyklą buvo nuspręsta uždaryti, tarsi dalelę širdies išplėšė, bet realybė tokia – vaikų kaimuose mažėja.
„Kai čia įsikūriau, Lukonys buvo tikras užkampis, senbernių kraštas, o dabar – viskas kitaip“, – kalbėjo Jūra. Gyventojų nors ir mažiau, bet visi tvarkingi, savo sodybas prižiūri. Moteris labai džiaugiasi gražia kaimynyste. „Aplinkui – vien geri kaimynai, nė vieno blogo žmogaus nerasi. Iki šiol Mokytojų dienos proga sveikinimų sulaukiu, apie sveikatą atskuba pasiteirauti. Visos – Stasė Kraujelienė, Onutė Masilionienė, Renė Rinkevičienė, Stefa Jackevičienė – puikios moterys, – tikino pašnekovė. – Dabar daug dejuojame – susvetimėjimas, pavydas, bet man atrodo, kad to nėra. Nereikia piktai į žmogų žiūrėti, pačiam būti nekonfliktiškam.“
Metraščio nuotrupos
Lukonių kaimo istoriją 2006 m. yra surašiusi B. Ažusienienė. Jos pateikiamais duomenimis, Lukonys buvo „Vienybės“ kolūkio centrinė gyvenvietė. 1986 m. čia gyveno 192, 1998 m. – 305, 2004 m. – 304 gyventojai.
„Netoli Subačiaus geležinkelio stoties, dešiniajame Lėvens upės krante, tuomet stovėjo mažas vienuolikos valakinių ūkininkų kaimelis, pramintas Lukonių vardu. Tas vardas kaimeliui buvo duotas nuo lukučių (paukštelių), kurių tame kaimelyje būta daug“, – rašė B. Ažusienienė.
Anksčiau Lukonių kaimas buvo nedidelis. „Vietinių, kurie jau gyveno nuo seno, tai tik 9 kiemai, daugiau visi kiti kolūkio laikais apsigyveno. Anksčiau nedideliame Lukonių kaime dominavo daugiausia Jėčiai, dabar – Gurkliai, Ažusieniai. Tai populiariausios pavardės. Iš seniau gyvenusių Lukonių kaimo gyventojų garsių žmonių daug nebuvo. Tik Užsienio Jurgio sūnus Stasys, baigęs aukštąjį mokslą ir įgijęs veterinarijos gydytojo specialybę. Bet jo darbovietė buvo ne Kupiškio rajonas“, – teigia metraštis.
Istorija byloja
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad kaimas susiformavo XVI a. vid. Valakų reformos metu ir priklausė Kupiškio seniūnijos Marnakos vaitijai. Minimas nuo 1581 m.
XX a. pradžioje kaime buvo 12 ūkininkų: Kazys Katilevičius, Tomas Malinauskas, Jurgis Šilas, Gurklys, Laucius, Antanas Varnauskas, Grigaliūnas, Jonas Katilevičius, Augustinas Jėčius, Antanas Karazija, Kazys Gnižinskas, Čepelė. Minimi ir trobelninkai – Keršanskis, Jonas Kibas. 1922 m. matininkas žemę išdalijo 15 ūkininkų. Bendrai nuosavybei palikti kapai, žvyrynas, molynas. Kaime vyravo vidutiniai bei dideli ūkiai, didžiausi – Jėčių ir J. Šilo.
Pokario metais Lukonys buvo kolūkio centras, o nuo 1975 m. sujungus kolūkius priklausė „Vienybės“ kolūkiui.
Autorės nuotraukos
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad 1928 m. Lukonyse atidaryta pradžios mokykla. Namai jai buvo samdomi, klasei teko vos 36 kv. m. Mokyklos vedėjomis dirbo Uršulė Bliumaitė-Merkienė, Stefa Kiaulėnaitė. 1932 m. čia mokėsi 45, 1933 m. – 51, 1935 m. – 45, 1966 m. – 16, 1970 m. – 20 mokinių. Mokykla porą metų neveikė, vėl buvo atidaryta 1973 m. ir turėjo 16 mokinių. Nuo 2003 m. ji veikė kaip Subačiaus gimnazijos Lukonių skyrius.
XX a. 4-ajame dešimtmetyje iš JAV grįžęs Petras Varnauskas akmens mūro tvora aptvėrė kaimo kapus, o Kazimieras Varnauskas juose 1939 m. fundavo koplyčią.
Pokario rezistencinėje kovoje dalyvavo Antanas Šilas-Kovas. Jo brolis Povilas Šilas – J. Ambrazevičiaus vyriausybės teisingumo ministras, politinis kalinys. Iš Lukonių kilęs miškininkas Antanas Malinauskas. Yra žinomi šie Lukonių vietovardžiai: Medinis (miškas), Beržytė, Lieknas; Plynumos, Padegesiai (miškeliai).
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ