Kunčiai – mažas kaimas, įsikūręs prie pat Panevėžio rajono ribos. Čia tėra vos keturios gyvenamos trobos ir tik poroje jų šeimininkai prisimena šiek tiek gyvesnius kaimo laikus. Anksčiau čia vykdavo jaunimo vakarai, gegužinės, gyventojai dirbo savo žemę. O kuro bazės statyba buvo didžiausias Kunčių istorijos įvykis.
Palei bazę augo avietės…
Kunčių kaimas – Subačiaus seniūnijoje, nuo Kupiškio nutolęs apie 20 km, įsikūręs prie pat Lėvens upės. Šalia išsidėstę tokie pat maži kaimeliai, kaip Ilgučiai, Šaukliškiai, Akmeniai. Per kaimą eina kelias į Panevėžį.
Labiausiai Kunčiai žinomi tuo, kad čia dabar yra bendrovės „Klaipėdos nafta“ kuro bazė. Jos statybą prieš 54 metus puikiai atsimena ir Kunčiuose gimusi, užaugusi bei savo šeimą sukūrusi Almonė Strolienė.
„1954 metais per Kunčius nutiestas kelias ir prasidėjo kuro bazės statyba. Pradžioje bazė buvo mažesnė – tebuvo trys didelės statinės. Paskui ji plėtėsi“, – prisiminė pašnekovė pasakodama, kad kartu su seserimi buvo ir įlindusi apžiūrėti metalinių statinių. Garsas jose būdavęs – ypatingas.
Tokie pasižvalgymai, pasak A. Strolienės, greitai baigėsi, atsirado sargyba ir pašaliniai nebegalėdavo patekti į bazę.
„Kuro bazę statė vietoje vienos sodybos, jos gyventojus iškėlė. Parinkta teritorija buvo miške – išstumdžius krūmus ir medžius, atsivėrė plynas laukas. Bet tose vietose nuo seno augo daug aviečių, tai mes su seserimi ir po statybos vis nueidavome palei tvoras uogauti. Jei tylėdavome, būdavo viskas gerai, bet tik žodį ištarsi – ir pradeda pyškėti. Būdavo labai griežta sargyba ir dabar griežta…“ – apie vienintelę savo kaimo įžymybę pasakojo Kunčių gyventoja.
Iš Kunčių pavardės
Daugiau kažko įdomaus šiame kaime, pasak pašnekovės, tikrai nėra ko paminėti. Ji pati čia užaugo, ištekėjo ir sūnų užaugino.
„Gimiau šiuose namuose, ne ligoninėje. Šeimoje augome keturi – broliai sukūrė šeimas ir išvažinėjo, aš likau. Čia ištekėjau, užauginau vieną sūnų ir dabar gyvenu“, – sakė seniausia Kunčių gyventoja, septintą dešimtį peržengusi A. Strolienė.
Iš viso Kunčiuose, anot jos, dabar yra keturios gyvenamos sodybos (vietinių gyventojų likę tik dviejose sodybose). Dar keli namai stovi tušti ir juose lankosi vasaroti atvykstantys miestiečiai.
„Ir seniau Kunčiuose buvo 6 ar 7 trobos. Viena gal tik nugriauta, nes niekas nebegyveno joje“, – kalbėjo moteris.
Minėtoje sodyboje gyveno Kunčių šeima. Manoma, kad iš šios giminės pavardės kilo ir pats kaimo pavadinimas. Bet dabar šios giminės palikuonių, pasak A. Strolienės, nebėra.
Ant tilto rinkdavosi jaunimas
„Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, Kunčiai susiformavo XIX a., priklausė Subačiaus valstybiniam dvarui ir laikyti Akmenių kaimo užusieniu. Gal todėl, A. Strolienės teigimu, Kunčių ir Akmenių gyventojai nuo seno artimai bendravo: „Nors ir skirtingi kaimai buvo, bet žmonės vieni kitus laikė savais. Gyventojai buvo labai draugiški, kartu švęsdavo šventes. Jei būdavo balius, visas kaimas susirinkdavo, nuklodavo stalus staltiesėmis ir baliavodavo.“
Labai linksmas, pašnekovės tvirtinimu, buvo šių kaimų jaunimas. Jaunos mergaitės ir vaikinai susirinkdavo ant Lėvens tilto ir traukdavo dainas. Savaitgaliais rengdavo jaunimo šokius, gegužines.
„Jaunimas būdavo kitoks. Dabar vaikai ieško kur tik pakampiais nulįsti. O tada visi kartu dainuodavo, šokdavo. Būdavo gerų muzikantų“, – prisiminė ponia Almonė.
Mokykla, krautuvės būdavo Subačiuje. Su šio miestelio žmonėmis kunčiečiai nesueidavo. O merginos net nenueidavo iki to krašto.
„Gal berniokai ar muzikantai ir pasiekdavo Subačių. Bet mes tai neidavome – tais laikais mergaitėms nebuvo leidžiama toli vaikščioti. Pradėsi gastroliuoti, tuoj pat užsitrauksi negarbę, prasidės pajuokos kaime“, – kalbėjo Kunčių senbuvė.
Vestuvių dovana – paltas
Iki susikuriant kolūkiams Kunčių kaimo žmonės, anot jos, daugiausia dirbo savo žemėje. Vėliau iš jų buvo atimti gyvuliai, paimta žemė – žmonės liko su 60 arų sklypais ir pustuščiais tvarteliais.
„Kolūkiams prasidėjus žmonės labai sunkiai gyveno. Gaudavome darbadienius, bet pinigėlių nieko neuždirbdavome – tik grašius. Metų gale po terbelę grūdų dar duodavo ir kas iš to. Visi vargom…“ – pasakojo A. Strolienė.
Moteris puikiai prisimena, kaip sunkiai pinigus taupė jos mama dukros vestuvėms. Visus atlyginimus dėjo, bet pavyko dukrai nupirkti tik prastos kokybės žieminį paltą.
Šiuo metu A. Strolienė savo senojoje sodyboje gyvena su sūnumi. Dideli darbai moters pečių nebeslegia, todėl daug laiko ji skiria savo pomėgiui – rankdarbiams. Pokalbio metu pašnekovės artimieji parodė jos siuvinėtus paveikslus, nertas staltieses, pagalvėles.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ