Och, toji priesaga -ing-. Ypatingai ir iškilmingai skamba – išmintingų išmintingiausysis! Smagu klausyti, kai kalba kaip Saliamonas, daug žinąs, patyręs žmogus. Gi visi žmonės protingi, tik ne visi išmintingi. Nors dažnai geriau pasiklausyti vieno protingo nekaip dešimties kvailų. Kvailys gerus dalykus mėto, o protingas pakelia. Jis – ir rūpestingas, tik kartais (o gal dažnokai?) per daugybę darbų nebegali žodžio tesėti. Baisingai daug būna žadėta, o žmonėms tenka šnipštas. Čia svarbu išgirsti tikslų laiką – kada, nes pažadų gausinga, o data paslaptinga.
Ypatingas šis ruduo, nei abejingos šalnos kando, nei gaivingi lietūs lijo, bet spalvingų lapų daugybė. Ir madingų pagyrų puodai virė, ir pažadai vylingi siuvo ir siuvo čia į, čia po, čia aplink, kaip bitės korius. Vieni žadėjo duonos, davė akmenį ar stuomenų nuo nosies iki lūpų. Antri žadėjo kelius taisyti, o ėmė kišenes kratyti. Treti kaip piršlys ir kalnus aukso, ir aruodus miltų žadėjo žadėjo, ir nei kriukt, nei mukt. Užduotis čia mįslinga – duos neduos, bet pažadėti gali. Reikia gi ir duonos, ir druskos, ir uždaraičio (riebalų, kuriais viralas skoningai gardinamas). O tu, žmogau garbingas, suvok pats, kurį pažadą niekšingą reikia siųsti po šimts velnių, o kurį prasmingai priglausti. Vieną kartą, antrą gali mąstantį žmogų apgauti, daugiau – ne. Reiktų čia mokytis iš žemės, jos neapgausi – ką pasėjai, tą ir pjausi.
Ir kiaulė mat protinga šeimininkauti, kol pilnas valstybės aruodas. Turtingam gerai: draugus apdovanoti gali be nuostolių, savęs neskriausdamas. Turtingasis kur nusisuka, visa ko gauna, tokiam ir pats velnias sviestą į košę krauna. Turtingo ir – melas teisingas? Ar geriau tada, kai sakoma – nebuvo godus, bet įžūlus ir klastingas? O geriausių geriausia turėti saikingai. Dori ir sąžiningi žmonės niekada pragariškai nepralobsta. „Alus be apynių, sviestas be druskos, arklys be uodegos, žmogus be doros – niekam nedera“, – rašė ir V. Krėvė.
Tik draugingai dera mįslėje – dvi žiojasi ir bučiuojasi (žirklės). O paimk visą kepalą, apžiok, ar daug atkąsi, kad ir dantys geri. Akys visada daug nori, kad tik rankos pajėgtų. Yra gi ir tokių, kurie norėtų ir velnią ant piršto apvynioti, o žiūrėk – ir užspringo. Tai kaip man eiti? Išmintu taku? Išmintis – tai juk išminta vieta. Ar ne? Paskaičiuokime pirmiausiai – dvi galvos, trys nuomonės ir nė vienos geros? Tvirtai tik žinau, kad norėdamas sėkmingai vadovauti žmonėms – sek jiems iš paskos. Kad nepakeliama būties lengvybė. Kad galiu sąmojingai pažaisti žodžių skambesiu. To mokė ir K. Binkis: „Marijona myli Joną, duok tu jai nors milijoną.“ Kad dirbu tikslingai kaip laikrodis. Kiek laiko? Kiek pagavo, tiek ir laiko – sąžiningą taisyklę trypiu (STT). Manau sau: pasiuskite (žinokitės), ne mano kiškis, ko čia man kištis! Nepasitikėsiu, tikriausiai nuvils, pasitrainios ir nieko gera nepadirbs. O kad pasipešė balsingos partijėlės ašmeningai, tai čia juk neilgam. Idealai – branduolingi ant debesėlio, o meilūs pažadų sėjėjai – ant šilko pagalvėlių, tada ir nė į tą pusę nebežiūri. Ir garbė Dievui! Ir tulžingam juokui!
Kad ir kokia reikšminga svetima mintis, niekada nereikia visiškai pasiduoti jos įtakai. Būsi patiklus kaip mažas vaikas, ir apsivilti kartais reikės. Klaidinga išmintis du rąstus sykiu nešti. Visų daiktų darbininkė – išmintis turi šimtužius metų skaičiuoti. Įžvalgus suvokia, kad lemtinga – vieninga nuomonė, kad tik du dalykai pasaulyje teisingi: senatvė ir mirtis – ji visus sulygina. Niekus dėmesingai pyniau, rašiau – ir skalsa kalbos (gana kalbėti). Pats kiekvienas turi sumaningą nuomonę turėti!
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ