Obonys – Šimonių seniūnijos, Adomynės parapijos kaimas, įsikūręs prie Puožo ir Adomynės kelio. Gretimi kaimai – Juodpėnai, Šileikiai, Vairiškiai, Vėderiškiai. Į vakarus plyti Kepurinės, o į rytus – Obonių ir Tatkonių pelkės. 2003 m. duomenimis, čia buvo 15 ūkių, gyveno 40 gyventojų.
Zabulionių kiemas
Obonis pasiekiame važiuodami žvyrkeliu nuo Juodpėnų. Tik įvažiavus į šį kaimą tolumoje, kairėje, matyti senos kapinaitės. Vėliau šnektelėję su gyventojais sužinome, kad jos lankomos, žmonių prižiūrimos. Netoli kapinių – Obonių jaunimo akmeninis kryžius, statytas 1891 metais. Švenčiant jo pastatymo šimtmetį, kryžius buvo atnaujintas, pašventintas.
Pirmiausiai užsukame į gražiai sutvarkytą vieną iš šio kaimo sodybų – Vladislavos Zabulionienės namus. Čia sutinkame ne tik šeimininkę, bet ir pas mamą atskubėjusias dukras Laimą ir Danguolę.
Vladislava į Obonis atitekėjo iš kaimyninio Anykščių rajono, Jatkonių kaimo. Gyvena čia nuo 1969 metų. Jos dukra Laima pasakojo, kad šviesaus atminimo tėtis Jonas buvo vietinis, tikras obonietis. Jo tarp gyvųjų nebėra 11 metų. Pirmiausiai Zabulioniai įsikūrė vienkiemyje, o paskui atsikėlė į gyvenvietę. „Čia anksčiau buvo močiutės – tėvo mamos, namai. Tėvai patys naujus namus pasistatė“, – kalbėjo Laima. Ji – vyriausia Zabulionių dukra, seserys Danguolė ir Rolanda – dvynukės. Vienintelė Rolanda gyvena Panevėžyje, o Laima su Danguole arčiau tėviškės, Kupiškyje.
„Obonys beveik nesikeitė, likę senieji gyventojai, atėjūnų nedaug – tik Urbonai. Tikra kaimo senbuvė – Elena Minkevičienė, taip pat mokytoja Vida Kapčienė. Stasio Mažylio namuose gyvena dukra Bronė, seniai įsikūrusi ir Jūratė Šilaikaitė. Gyvenamų sodybų kaime nemažai – apie 12, bet yra ir tuščių, – pasakojo Laima. – Mūsų kaimas senas, bet toks pat gražus kaip ir anksčiau. Aplink – Kepurinės pelkė, ten – grybai, uogos, iš miesto žmonės uogauti ir grybauti atvyksta. Yra ir valstybės saugomas piliakalnis. Obonyse – ir Kupos upės ištakos.“
Didžiausia šios sodybos puošmena – sena klėtis. Ji čia iš vienkiemio atvežta. Laima parodė ir senovinį kuparą, ant kurio dar matyti užrašyti – 1853 metai.
Pašnekovių teigimu, jaunimo kaime mažai, seniau kiekviename kieme po tris keturis vaikus augo. „Po vieną daugiausia jau palikome, visi senieji baigia išmirti, man jau irgi 84 metai eina“, – sakė V. Zabulionienė. Kaimas, pasak moters, taikus, draugiški žmonės čia gyvena.
Artimiausia Vladislavos kaimynė E. Minkevičienė. Senolės dažnai viena kitai telefonu paskambina, nes Elena jau nevaikšto. Vladislava sakė, kad mėgsta susitikusios šaškėmis pažaisti.
Aidukų giminės kaimas
E. Minkevičienė – tikra Obonių kaimo šviesuolė. 93 metų sulaukusi senolė Obonyse gimė, augo, niekur iš tėviškės neišsikėlė. Išskyrus tą skaudų laikmetį, kai ne savo noru buvo atskirta nuo gimtosios žemės ir išgyveno tremtį. Visame kaime ir jo apylinkėse garsėjo kaip puiki audėja.
„Obonys – Aidukų kaimas. Mano tėvelis, jo broliai buvo Aidukai. Visi – tikri savo krašto patriotai. O Aidukaičių net 14 Obonyse gyveno“, – pasakojo buvusi E. Aidukaitė.
Elena prisiminė, kad anksčiau kaime būta 18 sodybų. Dabar mažiau jų belikę. „Aš viena tokia senbuvė, visi senieji išmirė, jaunimas išsiskirstė“, – kalbėjo Elena.
Pasak E. Minkevičienės, oboniečiai visada buvo labai šviesūs žmonės. Ir dabar labai gražių šeimų esama. „Labai didžiuojuosi savo kaimu. Net dešimt jo gyventojų pasirinko mokytojo kelią“, – pasakojo pašnekovė.
Viešėdami Elenos namuose, kuriuose gyvena ir jos sūnus Pranas bei dukra Rožė, sutinkame pas giminaičius į svečius atvykusią Teresę Jackevičienę. „Mano tėvelis Vytautas Aidukas buvo Elenos brolis, tad pas tetą dažnai atvykstu paviešėti“, – tvirtino seniai Panevėžyje gyvenanti, bet iš Obonių kilusi moteris.
Iki šiol tebestovi ir senas namelis, kuriame gimė, tik paskui tėvai išsikėlė kitur. Šios sodybos seniai nebėra, melioracija nugriovė.
Teresė papasakojo savo gyvenimo istoriją, kurioje būta ir labai skaudžių netekčių: „Tėvelis žuvo pokario metais, 1947-aisiais. Kaimo kapeliuose ir palaidotas, o mes likome su mama trys mažos mergaitės, buvau vyriausia, man tada nebuvo ir penkerių.“ Teresės mama ištekėjo dar kartą – už kaimyno Jono Šilaikio, susilaukė dar trijų vaikų.
Teresė lankė pradinę mokyklą kaime, paskui – Juodpėnuose. Darbavosi kolūkyje. Ištekėjo anksti, bet vos 26-erių tapo našle su dviem vaikais. Paskui sutiko antrąjį savo vyrą, jo tarp gyvųjų irgi nebėra. T. Jackevičienė 25 metus dirbo „Ekrano“ gamykloje darbininke, nuo 1998 metų – pensininkė.
Anot jos, grįžti į tėviškę visuomet labai gera. Netoliese, Juodpėnuose, brolis gyvena, tačiau čia, į Obonis, labiau traukia. Tad vasaromis, o neretai ir žiemą ji čia dažna viešnia. Smagu, kad su teta, pussesere, pusbroliu gali pabendrauti. Turi laiko ir pauogauti, pagrybauti.
Kaimo naujokai
Iš tolo dėmesį patraukia šiuolaikiškai sutvarkyta ir iš visų kitų išsiskirianti sodyba. Užsukę sutinkame jos šeimininką. Steponas Urbonas – ne vietinis. Į Obonis su šeima atsikėlė prieš šešerius metus, nusprendę miesto šurmulį iškeisti į kaimo ramybę. Iki tol gyveno Utenoje. Naujakuriai verčiasi gėlininkyste. Stepono žmona Regina ir anūkas Aurimas tądien, kai lankėmės Obonyse, kaip tik buvo išvykę prekiauti. „Tai mūsų pragyvenimo šaltinis. Kiaules auginti uždrausta, tad ėmėme gėles auginti. Daugiausia anūkas čia dirba“, – pasakojo S. Urbonas.
Pašnekovas teigė, kad jie labai greitai Obonyse pritapo. „Niekur daugiau iš čia neičiau. Gamta, savas kiemas“, – džiaugėsi vyras.
Išties yra kuo šioje sodyboje pasigrožėti. Ją puošia sena klėtis, visur kruopščiai sutvarkyta aplinka. Pasak S. Urbono, daug reikėjo į šį grožį investuoti. Sodyboje gyvena dvi šeimos – vienoje namo pusėje jis su žmona tvarkosi, antroje – anūkas šeimininkauja. Vietos, anot Stepono, visiems užtenka.
Iš prisiminimų
Kupiškio viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriuje saugomi Eleonoros Giedrytės-Keršulienės surinkti atsiminimai apie gimtąjį Obonių kaimą. Čia rašoma, kad Obonyse būta 18 sodybų. Tai Antano Zabulio, Povilo Minkevičiaus, Juliaus Šilaikio, Vytauto Aiduko, Juozo Aiduko – Petro Čepo, Adomo Aiduko, Antano Šilaikio, Kazimiero Nekiūto – A. Gaidamavičiaus, Stepono Kriaučionio, Juozo Šilaikio, Povilo Aiduko – Sauliaus Baltrūno, Jono Grižo – Petro Jokubkos, Juozo Janulio – Juozo Kvietkaus (Baltrūnai), Juozo Gogelio – Vytauto Jasiūno, Juozo Totorio – Vytauto Jurevičiaus, Aleksandros Niaurienės, Jono Aiduko – Prano Minkevičiaus, Kazimiero Mažylio. Iš visų likę penkiolika. Nebėra trijų – J. Šilaikio, V. Aiduko ir S. Kriaučionio sodybų. Jų gyventojai aprašyti, giminės istorijos smulkiai papasakotos buvusios obonietės surinktuose atsiminimuose.
„Kaimo žmonės buvo labai vieningi. Vieni kitiems padėdavo įvairiuose darbuose. Čia vyravo meilė ir atjauta žmogui. Laisvalaikiu turėjo energijos jaunimas linksmintis. Gražioje aikštelėje prie Adomo Aiduko kiemo bei Stasio Mažylio ąžuolyno ruošdavo gegužines, vykdavo pavasarininkų ratelio jaunimo pasilinksminimai. Muzikantais buvo Antanas Aidukas ir Pranas Mažylis iš Vairiškių kaimo. Gegužės mėnesį vykdavo gegužinės pamaldos – „mojavos“. Vienais metais pas Adomą ir Akvilę Aidukus, kitais pas E. Minkevičienę, taip pamečiui. Vedančiuoju „kunigu“ buvo Steponas Kriaučionis ir balsingosios Zosė, Ona ir Elena Aidukaitės. 1950 metais kaime įkurtas „Saulės“ kolūkis, pirmininku išrinktas Jonas Šilaikis. 1950–1992 m. kaimas priklausė Juodpėnų kolūkiui. Kaimas turėjo savo vietovardžių: Prūdas, Prūdelis ir Raistelis – Jono Aiduko žemėje, Mėlynių kalnas, Medina – Totorių žemėje, Šlimbasta – K. Mažylio žemėje, Pušyno miškas – jame Didžioji pieva, apkasos Trakė ir Bruknių kalnas, Trakeliai – Juozo Šilaikio žemėje, Piliakalnis – archeologinis paminklas ir netoli jo Grublas – Grižo žemėje, Kepurinės miškas – telmologinis draustinis, o jame Čyviškiai ir Grubai“, – rašoma surinktuose atsiminimuose.
Iki šiol kaime stovi senas Mažylių namas, kuriame anksčiau veikė mokykla. E. Keršulienė rašė, kad Povilo Aiduko pastangų dėka 1952 metais pradėjo veikti pirmoji pradinė mokykla. Jis mokyklai parūpino mokyklinius suolus. Mokytojomis dirbo Janina Krištaponienė, Ona Šukytė-Aidukienė. Vėliau mokykla buvo iškelta į Stasio Mažylio namus. Mokytojavo Sabina Mažeikaitė-Zabulionienė, Vanda Žilytė-Šimonienė (1943 – 2010). Šiuose namuose buvo ir mokyklos bendrabutis. Suremontavus pastatą, mokyklą perkėlė į Juodpėnų kaimą. Mažyliams grįžus iš tremties, dar kurį laiką jų namuose buvo mokykla ir jie gyveno savo klėtyje, žiemomis – Minkevičiaus sodyboje.
Juozo Aiduko sodyboje buvo jauja. Jie turėjo minamąją mašiną, aplinkinių kaimų ūkininkai veždavo džiovinti ir minti linus. Kaimui buvo priskirta taisyti kelio atkarpa, vadinamoji „učeška“. Per kaimą ėjo žvyrkelis. Žvyrą su arkliais veždavo iš Vairiškių (Zūbiškių) žvyrduobių.
Autorės nuotraukos
Istorija byloja
„Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenis, Obonių kaimas greičiausiai susiformavo Valakų reformos metu, bet minimas tik nuo XVII a., kai priklausė Pienionių seniūnijai. 1646 m. kaimas minimas Kupiškio bažnyčios santuokų metrikų knygoje, 1667 m. – Ukmergės pavieto mokesčių sąrašuose.
Panašu, kad Obonys smarkiai nukentėjo Šiaurės karo ir Didžiojo maro metu.
1903 m. kaime buvo 92 gyventojai. Nuo 1913 metų ūkininkai prašėsi išskirstomi į vienkiemius, bet tam sutrukdė kilęs karas. 1915 m. einant frontui kaimas vokiečių buvo sudegintas.
1919–1954 m. Obonys priklausė Šimonių valsčiaus Juodpėnų seniūnijai, iki 1928 metų – Skapiškio parapijai. 1923 m. kaime buvo 16 ūkių ir 89 gyventojai. 1921 m. ūkininkai vėl pasiprašė išskirstomi į vienkiemius. Žemė išskirstyta šiems savininkams: Adomui Aidukui, Jonui Aidukui, Vytautui Aidukui su Akvile Aidukaite ir Ona Aidukiene, Juozui Aidukui, Petrui Aidukui, Povilui Aidukui ir Uršulei Aidukienei, Juozui Gogeliui ir Domicelei Gogelienei, Pranui Grižui, Antanui Janiuliui ir Emilijai Janiulienei, Petrui Kvietkauskui, Juozui Lukošiūnui, Kazio Mažylio įpėd., Povilui Minkevičiui, Kaziui Niekiūnui ir Anatolijai Kriaučiūnienei, Antanui Šileikiui, Juozui Šileikiui, Šileikiams (Julijonui, Juozui, Povilui, Karolinai Šileikienei) ir Adelei Klavienei, Juozui Totoriui ir Akvilei Totorienei, Antanui Gogeliui su Katre Gogelyte ir Antanu Zabulioniu. Bendrai nuosavybei palikti kapai, žvyrynas ir molynas.
Kaimo jaunimas aktyviai dalyvavo rezistencinėje kovoje prieš sovietų okupaciją. 1947 m. gegužės 7 d. Juozo Gogelio sodyboje baudėjai surado dvi partizanų slėptuves, o Jono Grižo sodyboje – bunkerį. Pokario kovose žuvo šie oboniečiai: Antanas Aidukas (Juozo sūnus), Antanas Aidukas (Petro sūnus), Jonas Aidukas, Stasys Aidukas, Vytautas Aidukas, Antanas Gogelis, Jonas Gogelis, Jonas Grižas, Jonas Lukošiūnas. Į Sibirą buvo ištremtos Mažylių, Minkevičių šeimos.
1979 m. čia gyveno 42 gyventojai, 1989 m. – 35. Iš Obonių yra kilusi literatė Barbora Aidukaitė. Kaimo šiaurės rytiniame pakraštyje yra nedidelis ovalo formos piliakalnis.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ