Neseniai feisbuke viena draugė parašė, kad ji nutraukia ryšius su šiuo socialiniu tinklu. Supratusi, kad toks virtualus bendravimas nėra prasmingas. Ji paskelbė savo telefono numerį tiems, kurie visgi norėtų toliau su ja palaikyti ryšius.
Toks žingsnis visiškai suprantamas. Naivu tikėtis, kad bendravimas tik per socialinius tinklus gali atstoti tikrą ryšį su žmonėmis. Tie tinklai labai patogu norint greitai sužinoti, ar tavo pažįstami sveiki, gyvi, kur keliauja, kuo domisi. Viskas keičiasi žaibo greičiu, tik spėk „laikinti“. Toks gyvenimas. Plačiai samprotauti apie gyvenimą, komentuoti įvairias aktualijas, leistis į ilgas diskusijas daugumai nėra laiko, noro ir įgūdžių. Tai jau tinklaraštininkų („blogerių“) privilegija.
Taigi ir aš dėl labai suprantamų priežasčių šių metų atostogas praleidau ne kažkur drybsodama paplūdimyje, palaimingoje vienatvėje gamtos prieglobstyje, bet lyg piligrimas lankydama žmones ir juos priimdama pas save.
Smagu buvo gatve pražingsniuoti stumiant mažiausios anūkės vežimėlį. Buvo daug juoko, kai paaiškėjo, kad vaikui sauskelnes uždėjau atvirkščiai. Ko norėti, juk jo tėvai užaugo be šio išradimo.
Vyriausia anūkė, šiemet pravėrusi pirmosios klasės duris, mane sugrąžino, baisu net ištarti, į laiką beveik prieš pusšimtį metų, kai pati nedrąsiai tipenau su kitais tokio amžiaus vaikais paskui pirmąją mokytoją, rausvai kreminės spalvos kardeliais nešina.
Neprailgo ir valandos, kartu su anūkais praleistos vaikų žaidimų aikštelėje, drauge piešiant, skaitant jiems knygeles. Jaučiausi lyg piligrimas, atkeliavęs į šventą vietą išpirkti savo nuodėmių. Buvau kupina kantrybės, atlaidumo ir meilės. Svarbiausia, turėjau marias laiko, ko labiausiai stigo jaunystėje, auginant savo vaikus.
O per šias dienas buvo visko – ir nutrauktų užuolaidų, ir šokinėjimo nuo palangės ant lovos, ir „nelegalaus“ važinėjimosi riedučiais per kambarius, ir ašarų, ir nenoro valgyti, ir derybų dėl saldumynų, ir klausimų: „Kada gi mus tėvai pasiims?“ Nelengva, kai pirmą kartą ilgiau esi toli nuo jų. Baisu net pagalvoti, ką išgyvena emigravusių tėvų atžalos, paliktos seneliams, tetoms, kaimynams. Juk net seneliai niekados jiems neatstos nei mamos, nei tėčio.
Ir nereikia. Tegu savo vaikus augina tėvai. O seneliai anūkams tebūna lyg šventė ar greitoji pagalba.
Kitaip ypatingas buvo susitikimas su bendrasuole klasės drauge. Kelias valandas kalbėjomės gal po penkiolikos metų pertraukos. Per tą laiką abi viena kitai šmėžavome socialiniuose tinkluose, bet pasimatyti vis nerasdavome kada.
Nepaisant subtilių laiko ženklų mūsų veiduose, atrodė, kad išsiskyrusios buvome tik vakar. Paaiškėjo, kad mums patinka tie patys filmai, panašus požiūris į įvairius gyvenimo įvykius ir net politiką.
Iki dabar jaučiu tos dvasinės bendrystės, kuri įmanoma tik tarp tos pačios kartos žmonių, augusių vienodoje terpėje, saldumą. To jausmo pasiilgusi tikrai žinau, kad vieną dieną imsiu ir paskambinsiu kitai draugei, kurios socialiniuose tinkluose yra tik telefono numeris.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ