Biriečiai – kaimas už aštuonių kilometrų į šiaurės rytus nuo Kupiškio. Per šį kaimą teka Lėvens kairysis intakas – Bočiupis. Greta yra Bagdonių, Braskuškio, Iciūnų, Vėžionių kaimai. 2003 metų duomenimis, čia buvo 14 sodybų, gyveno 35 gyventojai. Dabar šiame kaime jų gerokai mažiau. Kai kurios sodybos visai tuščios, kitose žmonių balsai aidi tik vasaros metu.
Tėviškės nepamiršta
Vos įvažiavus į Biriečius pasitinka nejauki tyla. Net šunys neloja. Dairydamiesi po kaimą pirmiausiai vienos sodybos kieme pamatome vyriškį. Užkalbinę išsiaiškiname, kad tai –Vilius Mergiūnas. Biriečiai – jo gimtinė. Vilius dažnai atskuba į namus, kur gimė, augo, praleido gražiausius vaikystės metus. Nors tėvų seniai tarp gyvųjų nebėra, vaikai tėviškę išsaugojo.
V. Mergiūnas su šeima įsikūręs netoli, Kupiškyje, tad į gimtuosius namus atvažiuoja padirbėti – reikia žolę nupjauti, sodą sutvarkyti. Mėgsta ir pagrybauti netoliese augančiame miške. Apgailestavo, kad jį dabar iškirsti baigia, seniau čia labai gražių miškų būta.
V. Mergiūnas augo Prano ir Eleonoros Mergiūnų šeimoje. „Tėvai dirbo fermoje, mama – melžėja, tėvas – pagalbiniu darbuotoju. Gyveno ūkiškai, laikė gyvulių. Mokyklą lankiau Virbališkiuose, daug jaunimo tada buvo, sueidavome su Bagdonių, Palėvenėlės vaikais, į šokius kartu eidavome. Baigiau Konstantinavos profesinę technikos mokyklą, dirbau traktorininku „Piliakalnio“ kolūkyje. Paskui įsidarbinau tolimųjų reisų vairuotoju. Turiu dar brolį, sesę. Brolis Algirdas gyvena Kupiškyje, sesuo Violeta – Jutkonyse“, – apie šeimą pasakojo Vilius.
Pasak pašnekovo, tarybiniais metais, kai kaime veikė ferma, ir gyventojų čia netrūko. „Dabar kaimas nykstantis, beveik miręs. Senųjų tikrųjų gyventojų beveik nebėra, tik vėliau atsikraustę, čia šaknis jau įleidę. Tai Zita Bagdonienė, Vaclovas Beneševičius, Grigorijus Prokofjevas, Janė Kučinskienė. Nemažai tokių, kurie tik vasaromis atvažiuoja“, – kalbėjo V. Mergiūnas.
Biriečių senbuviai
G. Prokofjevo sodyba visai šalia. Grigorijus – jau garbaus amžiaus, rugsėjo pabaigoje minės 85 metų jubiliejų. Gražioje, tvarkingoje sodyboje gyvena su žmona Anisija. Jos namuose neradome – darbavosi darže, tad šnektelėjome su Grigorijumi.
Senolis su sutuoktine čia atsikėlė 1976 metais iš Kauniškio. Kai marias tvenkė, teko savo namus palikti. „Norėjome Bagdonyse namus statytis, bet neleido. Šitas namelis kolūkio buvo pastatytas vienai moteriai, studentai čia dažnai būdavo apgyvendinami. „Piliakalnio“ kolūkio pirmininkas Breskus pasiūlė jį mums. Dar mama, sesuo buvo, atvažiavome, apžiūrėjome ir pasitarę nutarėme pirkti“, – kaip atsikėlė į Biriečius, pasakojo G. Prokofjevas.
Jau lygiai keturios dešimtys metų, kai čia gyvena. Abu ilgus metus dirbo fermoje, žmona – melžėja, Grigorijus – elektriku-mechaniku. Turėjo ir savo ūkį, laikė karvę, arklį, kiaulių. Tik dabar, pasak Grigorijaus, jų visas ūkis – du šunys. Sveikatos nebėra, o ir amžius nebe tas. Senolis jau sunkiai vaikšto, daugiausia po namus kruta. Prokofjevai užaugino dvi dukras – jaunesnioji Liuba seniai gyvena Jungtinėje Karalystėje, vyresnioji Zina – Kaune, tad tėviškėje dažnesnė viešnia. Seneliai džiaugiasi keturiais anūkais.
G. Prokofjevas sakė pripratęs atokiame kaime. Biriečiai, anot jo, dabar nebe tokie, kaip anksčiau. Nuolat gyvenamų sodybų yra tik penkios, o ir jose daugiausia po vieną žmogų, vaikai užaugę, po miestus išsibarstę. „Senieji gyventojai išmirę. Tuščia Plevokienės, Nanio sodyba. Į kitas žmonės dar kartais atvažiuoja“, – kalbėjo kaimo senbuvis.
Senolis džiaugėsi, kad nors ir nebedaug gyventojų Biriečiuose yra, su kaimynais susitinka, pabendrauja, vienas kitam ištikus bėdai į pagalbą atskuba. Dienos eina stebint televizorių, klausantis radijo, skaitant spaudą.
Kaimas – ramybė
Artimi Prokofjevų kaimynai – Beneševičiai. Šios sodybos šeimininką Vaclovą Beneševičių radome darbuose paskendusį – ant jo pečių gula visas namo remontas. Sutrukdytas sutiko trumpam nuo jo atsitraukti ir papasakoti apie save, kaimo kasdienybę.
V. Beneševičius namus Biriečiuose su žmona įsigijo bene prieš 15 metų iš Mikėnų šeimos. Anksčiau gyveno Kupiškyje, o kai darbo neteko, pradėjo kurtis kaime. Bandė ūkininkauti. Laikė gyvulių, paukščių, bet ūkininkavimo atsisakė. Pirmieji kaime. Pasak pašnekovo, tuomet visi kaimynai tuo stebėjosi, o dabar retas kuris gyvulių laiko. Karvę, anot Vaclovo, tuoj į Raudonąją knygą įrašys.
Savo rankomis V. Beneševičius baigia namus susiremontuoti. Nemažai jau investavo, kad patiems jauku ir gera gyventi būtų. Vyras prisipažino, kad su žmona ketino viską mesti ir į užsienį gyventi išvykti. „Kai bedarbiais tapome, buvome jau keturiasdešimties, nebejauni. Papykę galvojome – išvažiuosime, bet kur čia bėgiosi, Lietuvoje likome“, – sakė vyras. Prisipažino, kad turbūt sunku būtų nugalėti namų trauką.
Sodyboje Vaclovas daugiausiai šeimininkauja vienas, žmona dirba sostinėje, savaitgaliais parvažiuoja, vasarą dažniau.
Vaclovas gyvenimu kaime nė kiek nesiskundžia. Pasak jo, šiuo metu toks gyvenimo etapas, kai norisi ramybės, savo kiemo. „Gerai kaime – turiu savo teritoriją, aplink medžiai ošia, paukščiai skraido, pagrybauti, kada nori, nueini. O kas mieste – po darbo į parduotuvę ir dienos darbotvarkė baigta“, – tvirtino vyras.
Paklaustas, ar dažnai su kaimynais susitinka, pabendrauja, pašnekovas pasakojo, kad užtenka susitikus šnektelėti, kad ilgai trukdyti žmonių nemėgsta, o ir poreikio to daryti nėra.
Gimtinė labai brangi
Dar vienas kiemas, kuriame apsilankome – Aldonos Deveikienės gimtinė. Išties gyvas, pilnas žmonių šurmulio. Ūkį turintys Biriečių kaimo gyventojai laisvo laiko mažai turi, tačiau pasikalbame su Aldona. „Kai žemę dalijo, ją atsiėmėme, tad iki šiol ir vargstame. Kol vaikai mokėsi, karves laikėme, o dabar paukščius – vištas, antis, žąsis. Vyras žemę dirba“, – sakė moteris.
A. Deveikienė – buvusi Daukaitė. „Mano mama Anelė Daukienė buvo kilusi iš Laičių kaimo prie Žaidelių, tėčio Jono šaknys čia, Biriečiuose. Tėvelių seniai nebeturiu“, – pasakojo Aldona. Daukų šeimoje užaugo penkios dukros.
Aldona lankė Vėžionių pradinę mokyklą, vėliau – Virbališkių aštuonmetę. Po to išvyko mokytis į Uteną, baigė ekonomikos technikumą Kaune. Didmiestyje neliko, grįžo atgal, ištekėjo.
Biriečių kaimo gyventoja pasakojo, kad anksčiau čia pilna sodybų ir gyvasties būdavo. „Senbuvių nebe kas belikę. Viskas išgriauta. Kol buvo ferma, dirbo žmonės. O dabar sodybos daugiausia kitų perpirktos, yra ir visai tuščių“, – apie kaimo šiandieną kalbėjo pašnekovė. Tuo tarpu šiuose namuose šurmulio visada esama – vaikai, anūkai, kiti giminaičiai nuolat suvažiuoja. Su vyru A. Deveikienė užaugino dvi dukras, viena netoli – Biržuose įsikūrusi, su antra skiria didelis atstumas, ji gyvena Kanadoje.
Pasak moters, gimtieji namai – be galo brangūs, sunku net įsivaizduoti gyvenimą be tėviškės. Nors Biriečiai – atokus kaimas, negali sakyti, kad visai užmirštas. Automobilinė parduotuvė triskart per savaitę užsuka, seniūnija kelius žiemą nuvalo.
Istorijos tėkmėje
Yra tik spėlionių dėl šio vietovardžio kilmės. Manoma, kad jis kilęs iš pavardės Birietis, Birieta. „Kupiškėnų enciklopedijoje“ pateikiamais duomenimis, Biriečiai minimi nuo XVII a. pradžios, kai jau priklausė Palėvenės (Palėvenėlės) dvarui.
Nuo 1691 m. Biriečiai minimi metrikų knygose. 1700 m. kaimo inventoriuje nurodoma 18 valstiečių. Kaimas smarkiai nukentėjo XVIII a. pradžioje per Šiaurės karą ir marą. 1782 m. kaime buvo 6 dūmai. Iš vienos pusės jis ribojosi su Bagdonių kaimu, o iš kitų trijų – su Palevėnėlės dvaro mišku.
Pagal 1812 m. inventorių kaime buvo 46 gyventojai ir vienas daržininkas. Visi valstiečiai buvo baudžiauninkai, dirbo iš viso 7,25 valako žemės.
1861–1919 m. Biriečiai priklausė Zarasų apskrities Palėvenėlės valsčiaus Dianizavos seniūnijai. 1898 m. minimi šie savininkai: Stanislovas Dovydas, Juozas Zavadskis, Jonas Mergiūnas, Kostas Mergiūnas, Simpforas Jančys, Jokūbas Vyčinas, Antanas Dovydas ir kt.
1915 metų rugpjūtį ties kaimu vyko rusų ir vokiečių susirėmimai, Petro Dovydo kluone palaidoti aštuoni žuvę vokiečių kariai.
1923 m. kaime buvo 25 ūkiai ir 117 gyventojų. 1933 m. matininkai kaimą išskirstė į vienkiemius. Žemė išskirstyta 29 savininkams. Dauguma kaimo ūkininkų buvo mažažemiai ir tik 8 turėjo daugiau kaip po 10 hektarų žemės. Tuomet kaimas ribojosi su Bagdonimis, Braskuškiu, Dianizava, Iciūnais, Patašiškiu, Vėžionimis.
1926–1985 m. Biriečiai priklausė Palėvenėlės parapijai. 1942 m. kaime minimi 27 savininkai ir 83 gyventojai.
1949 m. gruodžio 15 d. buvo įkurtas kolūkis „Pagirys“. Netrukus jis sujungtas su „Naujo gyvenimo“ (Bagdonių) ir „Valstiečių kelio“ (Vėžionių) kolūkiais ir sudarytas Vėžionių kolūkis. Jam kaimas priklausė iki 8-ojo dešimtmečio. Paskui kaimas ėmė priklausyti „Piliakalnio“ kolūkiui.
1959 m. kaime buvo 22 ūkiai: Leono Žąsino, Alfonso Vilkončiaus, Marijonos Žąsinienės, Paulės Mikėnaitės, Jono Dauko, Prano Laužiko, Liongino Vyčino, Jono Dovydo, Liongino Mergiūno, Onos Tamošiūnaitės, Povilo Jugulio, Julijos Žąsinienės, Petro Dovydo, Povilo Dovydo ir kt. Iš viso – 55 gyventojai.
Iš Biriečių kilę partizanai Vytautas Sabulis-Vilkas, Jonas Sabulis-Juodis, „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ jaunoji Konstancija Dovydaitė-Jugulienė.
Užrašyti šie vietovardžiai: Aukštutinės miškas, Juodžemis (kalnelis), Ketvirčiai (ganyklos), Ketvirtėliai (pakiluma), Kūdrelė (įduba), Kūlys, Pumpos, Varležeris, Vilkolieknis (balos), Palieknas, Pumpelės, Zapasna (krūmai, krūmeliai), Plintauka, Potelėdnikė (pievos), Sėdimas (sodybų šniūrai), Plintaukos upelis.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ