Yra tokia patarlė – pirkite ne namą, bet kaimynus. Teisinga mintis, juk ar savame name gyveni, ar daugiabučiame, kaimynai yra tie žmonės, kurie arčiausiai. Sakoma, kad adatą šieno kupetoje lengviau atkapstyti nei surasti draugiškus ir patikimus kaimynus. Tik visa bėda, kad nelabai jų pasirinksi. Kaimynus tiesiog „gauni“ kartu su gyvenamąja vieta. Kaip ten bebūtų, sutarti su kaimynais labai svarbu, nes gyvenimą jie lengvai gali apkartinti.
Įvairiausius kaimynų ginčus išklausyti tenka ir mums. Dėl įvairiausių bėdų žmonės į spaudą teisybės ieškodami kreipiasi – tai tvora ne vietoje, tai koks medis ne ten, kur reikia, auga ir trukdo, tai daugiabučio namo kieme kaimynai savivaliauja. Neseniai išklausėme keletą nuomonių dėl problemų vieno daugiabučio namo automobilių stovėjimo aikštelėje. Vieni, tvarką norėdami padaryti, patys iniciatyvos ėmėsi. Tik gal kiek lazdą perlenkė. O kam tokie „tvarkdariai“ patinka? Tvarka, aišku, gerai, tik matyt, reikia pakantumo turėti ir nepamiršti, kad ne savose valdose šeimininkauji, aplink tave esama ir kitų žmonių su savais poreikiais ir interesais.
Girdėjau ir dar vieną istoriją, kai kiemo „tvarkytojams“ labai nepatiko sumanymas šalia daugiabučio namo įrengti vaikų žaidimų aikštelę. Pyksta žmonės – bus triukšmo, šiukšlių ir t. t. Jokios tvarkos. Jų atžalos jau užaugę, anūkų neturi, todėl nėra jokio reikalo tokias aikšteles po langais įrenginėti. Ir taškas. Nuolat girdime, kad Kupiškis – pensininkų rojus. Tai kur tai saujai ne pensininkų dėtis? Nori arčiau namų su pirkiniais sustoti – vietos nėra, būtų smagu, jei vaikai turėtų kur žaisti – vėl blogai, kažkam trukdysi. Padėtis be išeities.
O dabar iš asmeninės patirties. Niekaip iki šiol negaliu suprasti moteriškių, kurioms sunku bent kartą per mėnesį (ką kalbėti apie dažnesnį valymą) nuo savo laiptinės aukšto, kur gyvena, laiptų dulkes nubraukti. Keista, kai internetinėje erdvėje randi jaunos kaimynės komentarą – ar privaloma daugiabučių namų gyventojams mokėti kažkam, kas namų aplinką tvarko, gal tuo nemokamai komunalininkai užsiimti gali. Daugiau naudos būtų, jei vietoj teisybės paieškų bent šalia savo laiptinės šiukšlę nuo žemės pakeltų ar laiptinėje dažniau šluota pašiūruotų.
Su žmonėmis bendraudama labai dažnai išgirstu, kad bendruomeniškumo, artimo bendravimo tarp kaimynų dabar labai trūksta. Kada visa tai pasikeitė? Ar išties praėjo tie laikai, kai pas kaimyną, gyvenantį už sienos, skubėdavome pritrūkę druskos, prašydavome trumpam pasaugoti vaiką ar ilgesniam laikui išvykus prižiūrėti katę. Vengiama gražių kaimyniškų santykių, stengiamasi vieniems su kitais jokių reikalų neturėti. Man iki šiol nesuvokiama, kaip galima toje pačioje laiptinėje susitikus vienas kitam net „labas“ nepasakyti. Bet, deja, būna ir taip.
Su nostalgija prisimenu pirmuosius savo kaimynus, kuriuos visada labai malonu gatvėje sutikti. Neseniai pralinksmino vienas buvusios ilgametės kaimynės pasakojimas, kad aukštu žemiau gyvenęs vaikas išalkęs pas ją atbėgdavo prašyti batono, sviestu užtepto. Tik kai mama susirūpino, kad namuose atžala nebevalgo, tiesa netruko išaiškėti.
Gegužės 27-ąją yra minima Europos kaimynų diena. Skamba solidžiai, tačiau pasirodo, ir pas mus tokia švenčiama. Viena pažįstama yra pasakojusi, kad gražią tradiciją visi kaimynai turėję – šią dieną švęsdavę burdamiesi viename iš tos gatvelės kiemų prie vaišių stalo, smagiai pabendraudavę. Žadėjo ir mus kai kada pakviesti. Tik kvietimo nesulaukėme. Mat kažkokia juoda katė tarp kaimynų perbėgo. O gal tokie susibūrimai dar rengiami? Jei pakvies – parašysime.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ