Duoniūnų kaimas nuo Kupiškio nutolęs 6 kilometrus, išsidėstęs prie Kupiškio-Rokiškio plento. Greta – Čiovydžių, Čivonių, Girvalakių, Kuosėnų, Naivių, II Puponių ir Skodinių kaimai. Visi šie kaimai, kaip ir Duoniūnai gyvybingiausi būna vasarą, kai sulaukia pulko vasarotojų.
Rašytiniuose šaltiniuose nuo 17 amžiaus
Kaskart, ruošiantis susipažinti su didesniais ar mažesniais mūsų rajono kaimais, tenka pasklaidyti rašytinius šaltinius ar peržvelgti iš seniau turimą informaciją.
Apie kaimą, vadinamą Daniuny, žinome jau nuo 17–18 amžiaus. Jis priklausė tuo metu vadinamai Kepurinės vaitijai. Panaikinus Pienionių seniūniją, kaimas priklausė Pienionių (Šimonių) valstybiniam dvarui ir už prievolę dirbti Kupiškio klebono žemę jo gyventojai mokėjo 0,5 rb. metinį mokestį.
1898 metais kaime buvo 21 sodyba su 112 gyventojų. 1903 – 113, 1914 jame jau buvo 120 žmonių. Ūkių šeimininkai, kaip ir daugelis mūsų krašto vietovių gyventojų, nusprendė skirstytis į vienkiemius, kad galėtų našiau ir efektyviau įdirbti žemę, pasistatyti naujus trobesius. Tokiam ūkininkų norui sutrukdė parsidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, o jam pasibaigus, toliau buvo tęsiami pasiruošimo skirstytis į vienkiemius darbai. 1921 metais matininkas V. Manevičius žemę išdalino 23 savininkams. 1923 metais kaime buvo 23 ūkiai ir 126 gyventojai, o 1936-aisiais – jau 25 ūkiai su 128 kaimo gyventojais. Apie tai žinių galima rasti Vidmanto Jankausko parengtoje „Kupiškėnų enciklopedijoje“ bei sklaidant Lietuvos centrinio valstybės archyvo bylas.
Nelengvi metai dirbant kolūkyje
1949 metų pavasarį Duoniūnuose kartu su Čivonimis buvo įkurtas kolūkis „Pakupys“.
Tą laiką mena Pranė Baltuškienė, su vyru Petru vasaros dienas leidžianti Duoniūnų kaime. Pasak pašnekovės, ji atitekėjo į vyro gimtinę ir įsidarbino kolūkyje. Sunku buvę, Dirbo iš pradžių fermoje melžėja, paskui – lauko darbininke. Grįžus iš valdiško darbo Pranei reikėdavo apžiūrėti ir savo ūkį. Gimus vaikams, apie 1963 metus, nusprendė vyro gimtinėje statytis namus. Tam labai trūko pinigų. Tad šeima prisidurdavo parduodama kokį prieauglį ar kiaulytę. Kolūkyje įvairiu laiku mokėdavo nuo 20 iki 60 rublių. „Tai ką gi gali už tiek nusipirkti, be to ir parduotuvėse nelabai ką buvo galima rasti. Gerai būdavo, jei pasisekdavo iš perpardavinėtojų, vaikščiojančių po kiemus, įsigyti kokį medžiagos gabalą ir iš jo pasisiūti išeiginę suknelę“, – prisiminė pašnekovė.
Kaip tėvai ir seneliai gyveno
Važiuojant senuoju, dar gatviniu kaimo keliu, akis užkliūva už geltonai dažytos trobos su išlikusiu gyvenamuoju namu, klėtimi bei ūkiniu pastatu. Čia buvusioje senelių sodyboje įsikūrusi Roma Vyšniauskaitė-Juozėnienė .
Gražiai tvarkoma sodybos aplinka išsiskiria įvairiai sudėliotais akmenimis. Jos šeimininkė labiausiai džiaugėsi didžiuliu akmeniu su žyme, primenančia geležies gyslą. Tokį didžiulį riedulį parsigabeno traktoriumi. Iš visur surinktus mažesnius akmenis panaudojo kurdama iš jų įvairius ornamentus. Gražu pačiai ir svečiams patinka. Moteris su vyru Algiu čia praleidžia vasaras, nes ūkininkauja, augina grūdines kultūras. Žiemą grįžta į Kupiškį.
Nuotrauka iš Romos Vyšniauskaitės-Juozėnienės albumo
Šeimininkė aprodė ir senąją trobą. Pasak jos, vaikystėje ant šios trobos buvo pritvirtinta medinė lentelė su užrašu, nurodančiu kryptį į gretimą Skodinių kaimą, ir kaip pro jų trobą keliauninkai sukdavo to kaimo link. Pašnekovė yra surinkusi, anot jos, iš senelių skrynių ir iš slapčiausių trobos vietų, nemažą pluoštą nuotraukų, dokumentų. Nors daugelyje nuotraukų sunkiai atpažįstami žmonės ir nėra jokių užrašų, moteris viliasi, kad kartu su giminėmis, pasitelkus archyvus pavyks surinkti protėvių istoriją.
Kiti kaimo gyventojai ir vietovardžiai
Aušros Jonušytės nuotrauka
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ pateiktais duomenimis, 1959 metais kaime buvo Tomo Žalnieriūno, Petro Mačiūno, Kosto Vaitiekūno, Prano Baltuškos, Napalio Grucės, Kazio Cibulskio, Vlado Vyšniausko, Kazio Zinkevičiaus, Anelės Laužikienės, Antano Malelės, Onos Puodžiūnienės, Liongino Laužiko I, Povilo Laužiko, Onos Puronienės, Albino Tunkevičiaus, Barboros Žukauskienės, Petro Vaitiekūno, Liongino Laužiko II, Onos Jurkevičienės, Emilijos Vičinienės, Antano Laužiko, Petro Černiaus, Jono Laužiko ūkiai ir 68 gyventojai.
Iš Duoniūnų kilę: filosofas Romualdas Grucė, inžinierius Vincas Grucė, mokytojas Jonas Grucė.
Kaimą išskirsčius į vienkiemius visi sklypai turėjo atskirus vardus: Užukupis, Pagriaužė, Pakupinė, Uličgalis, Pavalakė, Trakai, Sietuviškis, Ažubalis, Pukabala, Kuočbala, Aukštakalnis, Laukeliai, Sarbintupis, Leckminis, Bendrališkis.
1935 metais buvo užrašyti vietovardžiai: Akmenyna, Bendrieji arba Bendrosios, Šlynyna (dirvos), Ataugos, Lieknalis, Pakupys, Rūdpieva, Skerdimas, Telėtnykas (pievos), Ataugėlės, Blindžbala, Gyvočbala, Gruba, Kuodžbala, Lanainiškių, Lieknas (balos), Aukštuolių, Blindžbalas, Lanainiškių, Lieknalio, Lopkasos, Pagrubio, Pagraužės, Pavalakės, Smėlynas, Trakų (kalnai), Vargų, Vopnyčios (kalneliai), Pavalakės, Serbentupys (upeliai), Sietuviškis (vnk.), Salala (salelė), Zapasnos (sodybos-pakluonės).
——-
Autorius: Aušra JONUŠYTĖ