Kaip oras, kaip mėnulis mainos žmonės ir jų papročiai. Nesistebime, kad abu vieno tėvo vaikai, bet jų – skirtingi takai. Kitokios mintys bei jausmai reikalauja ir skirtingo stiliaus.
Degino šiemet birželio karštis, tai ir galvoje verčiasi sunkūs, prieštaringi ir – padriki vaizdai. Net ir stangrūs pelynai glemba nuo šilumos, linksta žemyn. Toks karštis dabar – drebina kūną! Kai karščio daug ir lietus retkarčiais palyja, tai ir medaus yra. Viena privalgau saldučio medaus, net iš pilvo rūksta. Kartaus niekas nelaižo, o saldų visi. Kaip bitutėms ir man reikės prisirinkti ramunėlių, pelynų, čiobrelių, liepos žiedų. Mat netvarkingas gyvenimas atsiliepia į sveikatą. Negi visada padarai viską kaip pridera – nelieptas. Lengviau yra liepti, ne dirbti. Kai skinsiu sukatžoles, reikės suskaičiuoti, ar daug kartų galėjau savo širdžiai ir protui paliepti daryti taip ar anaip? Toks staigus orų mainymasis, išglemba kūnas – kai karštu nudegi liežuvį, tai ir šaltą puti. O jeigu pasidaro čia karšta (pavojinga, riesta), tai sprunki kitur.
Bepigu buvo, kai lietuviai ėjo išvien, partijų jokių nebuvo. Et, tegul juos paraliai! Nė vienas nesupranta, neišmano – paprasto žmogaus gyvenimo. Dabar – ar gardu, ar kartu – turi tarnauti kurios nors partijos ponui. Vienas kėpso po akimis kartus kaip krienas. Antras valdžiotroška saldžia šypsena vilioja, trečias nutaiso rūgščią miną… Ir prisimeni dramaturgo Juozo Grušo klausimus: „Sakyk, kodėl už gėrį reikia mirti? Kodėl piktieji nori taip valdyti?“ Į juos gal atsakė lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis: „Ak, kaip maž tokių, kurie, valdydami svietą, gailis savo žmonių kaip reik ir atmena Dievo.“
Ar tiesa į patarlę sudėta, kad svietą valdo vyrai, o vyrus – kvartūkas? Jei būsi minkštas kaip vilna kedenta, greitai nusileisi, kiekvienas išprašys, ko reikia? Jei tu nevaldysi, tai tave valdys kaip sietas miltus? Tik stebėsimės, kaip vienas sugeba priversti visus paklusti! Ir sakysime – valdė valdė miestą poniškai ir nuvaldė jį nuo koto. Juk ne savo garbei visi politikai žada dirbti, o visuomenės naudai. Ausys tai visa girdi, tik menkas mano protelis tokių gudrybių nevirškina. Reikia užsiplikyti pelyno – tie kartumynai užgoš valdiškų reikalų tvarkymo krūmynus. Aplink juos knibžda prieštaringų nuomonių katilas: „Ko gi jam negyventi: valdžios žmogus! Už valdžią didesnis nebuvai ir nebūsi. Gera valdžia visur giriama. Be muilo neskalbsi, be kyšio valdininko neįveiksi. Nei prieš kalną, nei prieš valdžią nepapūsi. Bet ar valdžia kiekvieną sužiūrės?“
Smilkt į galvą mįslė: atlinguoja kibilda, ant tos kibildos kubulda, ant tos kubuldos visa valdžia (arklys, balnas, raitelis). Aš – tas raitelis, nešantis karštą žinią, kad sunku įsigyti gerą vardą – susidariusią žmonių nuomonę, pagarbą, bet lengva prarasti. Kad – jeigu vardą turėsi – neprapulsi. Neprikibs sąnarių, akių gleivinės, skrandžio, tulžies pūslės uždegimas, bjaurios užkrečiamos ligos. Nereikės tulžies (piktumo) lieti, kitų krimsti. Su užsidegimu imsies darbo, su užsidegimu! Kad ir ką daro žmogus – gera ar bloga – jis gali užkrėsti tuo aplinkinius. Jei imsiuosi ko nors su įkarščiu, tai greičiausiai ir kiti paseks mano pavyzdžiu. Beje, žodis entuziazmas reiškia – kupinas dvasios! Taigi, jis iš tikrųjų užkrečiamas!
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ