Neseniai Kupiškyje lankėsi didžiulis būrys psichologų. Tarp jų buvo ir labai gerai visoje šalyje ir ne tik čia žinomų šios srities specialistų. Kalbėta apie tai, kaip padėti žmogui, kuriam pasaulis pasidarė nebemielas.
Graži iniciatyva ir kilnūs norai nutraukti, anot aktorės Jurgitos Jurkutės, tą slegiančią tylą.
Visgi vartant atmintines, parengtas įvairių sričių specialistams ir skirtas savižudybių prevencijai, į akis krinta pagalbos iš šalies svarba. Gydytojams ir kitiems specialistams, kurie susidūrė su savižudiškų ketinimų pacientu, rekomenduojama išsiaiškinti, ar jis turi giminaitį, draugą, pažįstamą ar kitą artimą žmogų, kuris galėtų padėti, ir paprašyti šio asmens pagalbos.
Deja, šiais laikais pasinaudoti ta vadinamąja pagalba iš šalies specialistams dažnokai nėra labai paprasta. Šeimos nariai būna išsibarstę po margą pasaulį, su kitais giminėmis ryšiai nutrūkę, o tikrų draugų retas kuris, ypač vyresnio amžiaus, žmogus turi. Tėra vienas kitas atsitiktinis pažįstamas, kurio ir vardo gerai nežino.
Taigi belieka specialisto psichologo ar psichiatro konsultacijos. Tiesa, yra dar dvasininkai, kurių viena iš misijų – išklausyti žmogų, nuraminti ir paguosti. Tik vis mažiau žmonių praveria bažnyčių duris.
Sparčiai modernėjame. Nueiti draugei pasiguosti savo bėdomis – tai jau praėjusio amžiaus reliktas. Tokie dalykai greitėjant gyvenimo tempui tampa prabanga, galima sakyti – atgyvena. Ko norėti, jei, kaip teigia statistika, tėvai su savo vaikais per dieną vidutiniškai bendrauja tik 7 minutes. Svetimėjame. Dabar būk malonus ir užsirašyk į priėmimą pas psichologą. Savų pagalbai vietos mūsų gyvenime nebėra. Net ir asmeninių santykių srityje vis labiau pasikliaujama specializuota pagalba. Specialistas šiais laikais apskritai įgauna didžiulę svarbą. Su žiburiu reikia ieškoti universalesnių sugebėjimų turinčių žmonių. Visi specializuojasi.
Visgi toks požiūris į dvasinius žmogaus reikalus man kelia abejonių. Manyčiau, kad vidinę žmogaus savijautą lemia jo santykiai su artima aplinka, ir čia reikėtų pirmiausiai ieškoti pagalbos ištikus dvasinei krizei.
Labiausiai išgirstas žmogus nori būti paauglystės ir ankstyvos jaunystės metais, kai ieškoma savo tapatybės, savito gyvenimo kelio.
Pamenu, kai po pamokų per dienų dienas su keliomis artimiausiomis draugėmis susirinkdavome viena kitos namuose, rodos, nesibaigiantiems pokalbiams ir diskusijoms, pasiklausyti muzikos. Tokio pasibuvimo mums reikėjo lyg oro.
Vėliau turėjau ir tebeturiu vieną draugę, pas kurią nuolat jaučiau poreikį užsukti pasikalbėti apie savo asmenines problemas ir džiaugsmus. Ta moteris išties unikali. Ne mane vieną išklausydavo. Pas ją nuolat per pietų pertraukėlę į darbą ar į namus užsukdavo buvę klasės, kurso draugai, bendradarbiai, pažįstami. Tikiu, kad visiems tas bendravimas su ja būdavo lyg apsilankymas psichologo kabinete. Ir mes žinojome viską apie jos pačios bėdas. Kalbėdama su mumis ji irgi atsiverdavo. Svarbiausia, kad nesu girdėjusi, kad iš tų pokalbių kažkokios nuogirdos, pletkeliai pasklistų į aplinką.
Su ta moterimi susitinku ir dabar. Galiu jos nematyti metus ir ilgiau, bet kai susitinkame, atrodo, kad tik vakar išsiskyrėme.
Linkiu visiems turėti artimą sielai pašnekovą, draugą. Gal tuomet visi būsime dvasiškai sveikesni, o prireikus ir psichologo profesionalo pagalbą priimsime kitaip – lengviau, supratingiau.
——-
Autorius: