Berniūniškiuose šiandien gyvos vos trys sodybos. Kai čia gyvenančiam ūkininkui Almantui Bartaševičiui prireikia atgabenti kokį siuntinį, jo adreso neranda net navigacija. O kažkada, anot jo, čia buvo visai nemažas kaimelis. Jo istoriją mena likę seni ąžuolai, akmeninis šulinys ir išnykusios kapinės.
Šulinys prie ąžuolo
Berniūniškiai – kaimas Alizavos seniūnijoje, 1,5 km į vakarus nuo Salamiesčio, išsidėstęs šalia kelio Kupiškis–Biržai.
Gilią kaimo istoriją liudija XII–XIV a. senkapiai. Nuo XVI a. Berniūniškiai priklausė Salamiesčio dvarui, bet XVII a. antroje pusėje dar nebuvo apgyvendinti. Taip rašoma „Kupiškėnų enciklopedijoje“.
Iš 1673 m. inventoriaus knygos matyti, kad šioje vietoje būta dvaro laukų ir Salamiesčio valakų.
Kaime gyvasties atsirado, ko gero, XVIII a. 1903 metais Berniūniškiuose buvo 7 ūkiai ir 43 gyventojai. Spaudos draudimo laikais kaime veikė slapta lietuviška mokykla.
Iš to meto istorijos „Kupiškėnų mintims“ šiek tiek galėjo papasakoti ir vienas dabartinių Berniūniškių gyventojų – ūkininkas A. Bartaševičius. XX a. pradžioje gimusios jo močiutės sesuo pasakojo, kad kaimas buvo įsikūręs rėžiais ir driekėsi abiejose kelio Kupiškis–Biržai pusėse. Vėliau gyventojai išsisklaidė po vienkiemius.
Viduryje kaimo 1903 metais pastatytas kryželis. Jis stovi iki šiol.
Paties A. Bartaševičiaus kieme tebėra senas šulinys. Dalis jo dabar sudaryta iš betoninių ritinių, tačiau po žeme dar likę senieji šulinio akmenys.
„Pasakojama, kad išdžiūvus kaimo šuliniams žmonės vandens eidavo semti iš mano kieme iškasto šulinio prie ąžuolo. Tas medis ir dabar dar tebėra – sunku net pasakyti, kiek jam metų“, – savo senelių prisiminimus pasakojo ūkininkas.
Išnykusios kapinės
Kitą kaimo šulinį, greičiausiai A. Bartaševičiaus močiutės gimtinės, vyras aptiko iškasęs tvenkinį savo sodyboje. Kasant žemes rastas užverstas medinis šulinys. Dabar, pasak šeimininko, tvenkinyje aiškiai matosi, kur buvo jo vieta, nes iš po žemių tebesiveržia vandens gysla.
Pats A. Bartaševičius augo Salamiestyje ir į Berniūniškius atsikraustė tik 1993 m. Jis pasistatė naują namą netoli buvusios savo močiutės sodybos.
„Berniūniškiuose turėjo būti nemažai sodybų. Daug jų išnyko – dar ir dabar ardamas laukus vis randu akmenų, tikriausiai iš buvusių trobų“, – pasakojo pašnekovas.
Kaimas, anot jo, buvo ant kalniuko, o pakalnėje, kiek jis atsimena, nuolat tyvuliuodavo balos ir žydėdavo purienos. Tik numelioravus laukus čia tapo sausiau ir žemė pradėta dirbti.
„Ten, pakalnėje, yra nedidelis kalniukas, kur niekas nearia. Čia buvo senosios kaimo kapinės. Jose laidoti Berniūniškių žmonės. Vienu metu, sakoma, kad buvo laidoti ir Napoleono kariai, kurie bėgo iš Rusijos ir nešė marą. Kad tos vietos liesti negalima, rodo ir žemės planai“, – Berniūniškių apylinkes mielai rodė A. Bartaševičius.
Nebėra gyvulių
Šiuo metu, pasak pašnekovo, žmonės gyvena trijose kaimo sodybose. Jis pats ūkininkauja, žmona dirba laiškininke.
„Nėra čia bendruomenės, žmonės nebelabai sueina, nes jų tik keli bėra. Mes priklausome Salamiesčio bendruomenei. Vienu metu net buvau jos pirmininkas“, – kalbėjo A. Bartaševičius.
Seniau, pasak pašnekovo, Berniūniškių laukuose ir gyvulių daugiau buvo, ir daržai didesni žėlė. O dabar esą moterys išmandrėjo.
„Dabar moterys nebenori namuose sėdėti, nori dirbti. Ir mes nebeauginame gyvulių. Seniau viską užsiaugindavo – ir mėsos, ir daržovių. Vaikams parduotuvės dešra buvo tikras skanėstas. Dabar vėl žmonės grįžta prie ūkyje auginto gyvulio, daržo. Bet jau nebebus taip, kaip anksčiau. Jei nusiperki kaime augintą kiaulę, dar nereiškia, kad ji ekologiškai laikyta“, – kalbėjo ūkininkas.
Autorės nuotraukos
Jis ir pats prisipažino negrįšiantis prie gyvulių. Puikus pavyzdys, anot jo, vokiečių ūkininkai, kurie mainosi savo produkcija ir tikrai žino, kur gauti kokybiškos mėsos, pieno, sūrių.
Grįžta vaikai
Ponas Almantas tiki, kad Berniūniškiai dar neišnyks. Nors jų navigacijos aparatai neranda ir nuorodos į kaimą nėra, čia bent pailsėti mielai grįžta ūkininko vaikai su šeimomis. Pašnekovas užaugino tris dukras, viena jų gyvena ir dirba Danijoje, antra – Vilniuje, trečia – Panevėžyje.
„Jei niekam ir nebereikės mūsų ūkio, tai bent į sodybą grįš. Juk čia dukros augo ir Berniūniškiai joms patinka“, – sakė A. Bartaševičius.
Pats sodybos šeimininkas savo apylinkes retkarčiais mielai apžiūri skrisdamas parasparniu. Daug metų jis taip raižo padanges. Iš pradžių skraidė paprastu parasparniu, prieš porą metų įsigijo motorinį.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ