2024/11/16

 

Nodiejiškių senbuviai gimtinės į nieką nekeistų

Neringa ir Alfonsas Murinai su dukra Evelina gyvenimu atokiame Nodiejiškių kaime nesiskundžia ir niekur keltis nenorėtų.

Alizavos seniūnijos kaimas Nodiejiškiai – visai netoli Bakšėnų, pusantro kilometro nuo Salamiesčio, dešiniajame Pyvesos krante. Prie kryžkelės kaip dobilo lapas – į Alizavą, Vabalninką ir Kupiškį. „Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, 2003 metais čia būta apie 11 sodybų, 30 gyventojų. Ar jų dar esama, koks šis kaimas šiandien?

Gyvenimu nesiskundžia

Nedidelis, mažai pasikeitęs, tik laiko tėkmės paliestas. Laikas neaplenkė ir šio kaimo sodybų, ir jo žmonių. Su tuo sutiko ir patys pasišnekėti mielai į namus įsileidę Nodiejiškių gyventojai.

Neringos ir Alfonso Murinų šeima įsikūrusi vienoje atokiausių šio kaimelio sodybų, visai prie pat Bakšėnų piliakalnio. Dukrą Eveliną auginantys Murinai čia gyvena seniai. Nodiejiškiai – A. Murino gimtinė. 62 metų vyras čia gimė, užaugo.

Pasak jo, ir seniau kaimas nebuvo didelis – apie 15 sodybų, panašiai tiek pat jų yra ir dabar, tik nebe visos gyvenamos. Su šeima Alfonsas įsikūręs savo gimtuosiuose namuose, tik jie pasikeitę, senas medinukas paties šeimininko rankomis apmūrytas. Atsikėlę į vienkiemį, kai žemes dalijo, jo tėvai patys ant nuosavos žemės namus pasistatė. Alfonsas augo kartu su broliu, kuris šiuo metu gyvena Kaune. Paklaustas, kodėl jis iš tėviškės niekur neišvyko, A. Murinas šypsosi: „Juk reikėjo kažkam namus saugoti, tėvams padėti.“ Mokyklą Alfonsas lankė Salamiestyje. Dirbo Kupiškyje ekskavatorininku, o sulaukus nepriklausomybės ėmė ūkininkauti.

Kelias, vedantis į Nodiejiškių kaimo sodybas.

Neringa kilusi iš gretimo Bakšėnų kaimo, išsidėsčiusio vos už kelių kilometrų nuo Nodiejiškių. Niekur neišsimėtė ir jos giminė, netoli, Salamiestyje, gyvena seserys. Moteris ne tik ūkyje vyrui padeda, dirba ir Nodiejiškių kapinių prižiūrėtoja. Murinai verčiasi kaip išmano – turi ūkį, laiko gyvulius, dirba apie 16 ha žemės.

Visai netoli jų namų – Bakšėnų piliakalnis. Aplinkinių Salamiesčio, Alizavos mokyklų mokiniai čia dažnai su ekskursijomis atvyksta. Pats A. Murinas pasakojo, kad būdamas vaikas dažnai ant kalno pažaisti nubėgdavęs. „Čia kadaise būta gyvenvietės, esu ir šaukštų, ir šakučių radęs“, – sakė pašnekovas.

Nodiejiškių kaimo kapinės.

Nyksta kaimas

Murinai ant rankos pirštų suskaičiuoja, kiek sodybų dabar kaime gyvenamos. „Yra dar žmonių, bet kai kurie turi namus kitur, į savo sodybas tik kartkartėmis atvažiuoja – vasaromis ar šiaip apsilankyti. Pernai giltinė buvo įsisukusi, daug žmonių išmirė. Kaimas pamažu nyksta. Senimas miršta, jaunimas į užsienį lekia. Vaikų dar yra, bet užaugs, ir jie pabėgs“, – kalbėjo A. Murinas.

Bet vyro prisiminimuose kaimas vis dar gyvas. „Šienapjūtės anksčiau kaime būdavo didelis darbas. Kaimynai vienas pas kitą į talkas skubėdavo – bulves kasti, kitus darbus dirbti. Dabar kiekvienas savo kiemo žiūri, daugiausia belikę senyvo amžiaus gyventojų“, – apgailestavo vyras. Murinai sakė, kad su kaimynais retai susitinkantys – darbų namuose, ūkyje niekada netrūksta.

Gyvenimu atokiame Alizavos seniūnijos kampelyje jie nesiskundžia. „Kaime gyventi gerai, ramu, tik bėda, kai žiemą kelius užpusto, bet seniūnija padeda, nuvalo“, – sakė Neringa.
Anot kaimo gyventojų, kai mašiną turi, Salamiestį, Kupiškį pasiekti visai nesudėtinga. Dukra Evelina lanko Salamiesčio pagrindinę mokyklą, antrą klasę. Paklausta, ar neliūdna kaime, tik papurto galvą ir tikina į miestą nenorinti.

Keltis kitur nenorėtų ir Alfonsas su Neringa. „Savas kraštas yra savas. Antai viena kaimynė namus Kupiškyje nusipirko, bet vis tiek į senąją sodybą atvažiuoja, aplanko, matyt, traukia“, – tikino A. Murinas.

Kaimo marti

Nodiejiškių kaimo sodybos išsimėčiusios vienkiemiais toliau nuo kelio, nesustatytos vienoje vietoje. Netoliese – kapinės. Čia amžinojo poilsio atgula ne tik šio, bet ir Bakšėnų, Buožių, Salamiesčio ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai.

Alizavos seniūnijos pateiktais duomenimis, gyvenamąją vietą Nodiejiškiuose yra deklaravę 26 žmonės, tačiau gyvena ne visi.

Aldona Matulienė – viena iš seniausiai šiame kaime gyvenančių žmonių.
Jurgitos Banionienės nuotraukos

Skubu į Murinų kaimynystėje stovinčią vienos iš seniausiai Nodiejiškiuose gyvenančios Aldonos Matulienės sodybą. Kieme pasitinka ant ilgos grandinės pririštas šuo. Šeimininkė įspėja, kad būčiau atsargi, mat šuns sargaus esama – svetimo į namus neįleis. Nelaukti svečiai moterį nustebina, bet mielai į namus ji pakviečia ir apie savo gyvenimą papasakoja. „Čia gyvenu nuo 1962 metų. Esu šio kaimo marti, kilusi iš netolimo Stuburų kaimo“, – pasakojo A. Matulienė.

Moteris jauna į šį kaimą atitekėjo – būdama 20 metų. Su vyru Jonu užaugino du vaikus. Dukra Jurgita įsikūrusi Panevėžyje, o mamai padeda kartu gyvenantis sūnus Regimantas. Vyro tarp gyvųjų nebėra jau 10 metų.

Moteris džiaugėsi, kad kai dar sutuoktinis buvo gyvas, gerai šeima vertėsi, ūkį turėjo. Ji darbavosi kolūkio fermoje melžėja, vyras – dirbtuvėse. Anot jos, smagaus tada laiko būta. Ne tik dirbo, bet ir nemažai keliavo. O dabar, pasak A. Matulienės, jos visas ūkis – sargus šuo ir meiliai prie kojų besiglaustantis katinas. „Sveikatos nebeturiu, ligos kamuoja“, – prisipažino. Apgailestavo, kad į bažnyčią per sunku nuvykti, gerai, kad kunigas namuose aplanko. Taip dienos ir bėga. Džiaugiasi, kad dukra atvažiuoja, padeda. Maisto sūnus į Salamiestį nuvyksta, į kaimą automobilinė parduotuvė, visų iki šiol „autolapka“ vadinama, užsuka.

Pasak A. Matulienės, kaime žmonių mažėja: kas miršta, kas kitur išsikelia. „Mažai čia mūsų bėra, visi pasenome, nors ir anksčiau nelabai daug žmonių čia gyveno“, – kalbėjo ji. Ir su kaimynais nelabai dažnai bendrauja, tik su artimiausiais susitinka.

Anot jos, Nodiejiškiai – kaimelis, kaip ir daugelis kitų. Atokus, išskirtinis nebent tuo, kad netoliese graži upė Pyvesa teka, stovi piliakalnis. Moteris prisipažįsta, kad keltis kitur, o juo labiau į miestą, nenorėtų. „Kai dar vyras buvo, norėjome mieste namus statytis, bet apsigalvojome, taip čia ir užsilikome“, – prisiminė A. Matulienė.

Turėjo Nuodėjos pavadinimą

Leidinyje „Salamiestėnai ir jų kraštas“, išleistame 2007 metais, jo sudarytoja Aldona Janilionienė rašė, kad valdant Radviloms ir Tiškevičiams Nodiejiškiai vadinosi Nuodėjos kaimu. Mat grafas Tiškevičius dažnai kartodavo, kad tai yra jo nuodėjos (nauda). Nauda tokia, kad čia buvo kasamas žvyras ir smėlis.

„Nuo valakų reformos kaimo žmonės gyveno ūlyčioje. Kiekviena šeima turėjo po 1 valaką žemės. Senąjį Nodiejiškių kaimo išdėstymą pakeitė 1935 m. žemės ūkio reforma. Papildomai nodiejiškiečiai gavo apie 5 ha žemės. Šiandien buvusioje Nodiejiškių kaimo ūlyčioje yra Matulių ir Janušauskų (buvusių Povilonių), Jurėnų kiemai. Jurėnai naudojasi Antano Tručinsko išlikusiu tvarku. Tručinskų sodyba (ypač troba) buvo maža ir dūminė. Dar ir aš prisimenu, kai vaikai lankė mokyklą, esu buvusi toje dūminėje troboje. Jurgis Matulis atėjo užkuriomis į Nodiejiškių kaimą ir čia liko. Šį kiemą imta vadinti Matulyne. Tuo metu senelis Jurgis vienintelis kaime mokėjo skaityti ir rašyti. Carinės priespaudos metais J. Matulis, kadangi tik jis mokėjo skaityti ir rašyti, buvo išrinktas kaimo seniūnu (starosta)“, – rašė A. Janilionienė.

Jos surinktais duomenimis, baudžiavos metais kaimas turėjo tris laukus. Kiekviename lauke šeimai priklausė iki 4 ha žemės. Pirmas laukas išsidėstęs aplink ūlyčią, antras – Pabūdžio kaimo link, trečias – prie Bakšėnų kaimo ribos. Gyvulius piemenys ganydavę prie Pyvesos upės augusiuose krūmuose.

„Kaimiečiai sugyveno draugiškai, tad vieni kitiems talkininkaudavo didesniuose ūkio darbuose, pvz., per šienapjūtę, kūlimą ir kitur. Pertempti iš vieno kiemo į kitą kuliamąją prireikdavo ir kaimynų arklių. Nodiejiškiečiai į Salamiestį pieną veždavo keliese padieniui“, – rašoma leidinyje „Salamiestėnai ir jų kraštas“.

Nodiejiškiuose gyvenamų sodybų yra nebedaug.

Kaimo istorijos faktai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ surinkti duomenys byloja, kad iki XIX a. antros pusės čia buvo Salamiesčio dvaro Spesmėjos palivarkas, kurio dalis žemių po baudžiavos panaikinimo išdalyta valstiečiams. Skirtinės žemės sklypus čia gavo penki valstiečiai. Spesmėjos kaimo žemę sudarė 17 skirtingo dydžio sklypų – rėžių dviejose vietose: prie Salamiesčio kapinių ir Varnupės pievose prie Buožių. Į kaimo žemes buvo įsiterpę 2 valakai ir 2 sodybiniai sklypai dvaro žemės. Naujasis kaimas ribojosi su Bakšėnų, Gyvakarų, Stuburų kaimais, Salamiesčio dvaru, Spesmėjos palivarku, o Varnupės pievos – su Buožių, Žilių, Šlekiškių, Salamiesčio, Zasinyčių žemėmis. Spesmėjos ūkininkai valdė 7 valakus, mažažemiai – du, t. y. čia buvo 15 ūkių. Baudžiavos laikais ši vietovė vadinta Pakape, nes buvo netoli Salamiesčio kapinių. Vėliau, įsikūrus naujiems gyventojams, sodybas šventinęs Salamiesčio klebonas neva pasakęs: „Turėkim nodiejų, kad gyvinsit laimingai.“ Dėl to aplinkiniai šias sodybas ir praminę Nodiejiškiais. Apie XIX– XX a. sandūrą, išvertus Spesmėjos palivarko pavadinimą, ūkininkams savaime prigijo suslavintas Nodiejiškių pavadinimas, o mažažemių nedideli ūkiai imti vadinti Pabūdžiu.

1903 m. Nodiejiškiuose gyveno 99 gyventojai, 1923 m. – 76, buvo 15 ūkių. Nodiejiškiai ir Pabūdys naudojosi bendromis ganyklomis, bet kadangi Pabūdys laikė tiek pat gyvulių kiek ir Nodiejiškiai, stambesni ūkininkai jautėsi suvaržyti. Vykstant žemės reformai, Nodiejiškiai panoro išsidalyti į vienkiemius ir atsiskirti nuo Pabūdžio, bet trukdė neišspręstas bendrų ganyklų klausimas. Matininkui abiejų kaimų ganyklas išdalijus ne proporcingai turimos žemės kiekiui, o pagal liustracinių kiemų skaičių (turintys ir 30, ir 3 ha žemės ganyklų gavo vienodai) visa Varnupė atiteko penkiems ūkininkams – keturiems iš Nodiejiškių ir vienam iš Pabūdžio. Šis sprendimas buvo apskųstas Vyriausiajai žemės tvarkymo komisijai aiškinant, kad Tiškevičius dar prieš tris dešimtis metų atsiėmė savo dalį, taigi ganyklą reikia laikyti ne bendra su dvaru, o tik Nodiejiškių kaimo ir dalyti proporcingai žemės kiekiui. Tačiau šis skundas buvo atmestas. Salamiesčio dvarui priklausantys sklypai paimti valstybės žinion, buvo suformuotas vientisas abiejų kaimų žemės masyvas. Buvo nustatytos aplinkinės abiejų kaimų ribos ir, atskyrus Pabūdžiui tekusį 89,09 ha plotą (daugiausia į vakarus nuo kelio Kupiškis–Salamiestis), Nodiejiškiams teko 198,48 ha (į rytus nuo minėto kelio). Žemė išdalyta daugiau nei 20 savininkų. Kaime vyravo vidutiniai ūkiai, didžiausi – M. Matulio, G. Šakickienės, P. Vedlugos.

1942 m. kaime gyveno 66 gyventojai. Pranas Juknevičius buvo rezistencinės kovos dalyvis. 1949–1992 m. Nodiejiškiai priklausė Salamiesčio kolūkiui, vėliau – Salamiesčio, Antašavos, Alizavos apylinkėms. 2001 m. čia buvo 12 ūkių ir 34 gyventojai.

Ties Nodiejiškių kaimo riba, Pyvesos dešiniajame krante, yra buvę pilkapių su akmenų vainikais. Apie 1880 m. vieną jų valstiečiai iškasė ir rado žmonių kaulų, ieties antgalį, kirvį, žalvarinį žiedą. Po Antrojo pasaulinio karo pilkapių likučiai kasant žvyrą buvo sunaikinti.

——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video