Bakšėnai – kaimas Alizavos seniūnijoje, Pyvesos dešiniajame krante, nuo Kupiškio nutolęs apie 11 kilometrų. Nors kaip ir daugelyje rajono vietų, taip ir čia rastume nemažai ištuštėjusių sodybų, gyvasties kaime dar yra. Veikia ir žmones buria prieš šešerius metus susikūrusi bendruomenė, į kaimą gyventi atsikelia jaunos šeimos.
Kaimo praeitis
Petro Pečiūros sudarytoje knygoje „Keliai veda Kupiškin“ išsamią publikaciją apie gimtąjį Bakšėnų kaimą parengusi kalbininkė, humanitarių mokslų daktarė, Kupiškio krašto garbės pilietė Klementina Vosylytė rašė, kad rašytiniuose šaltiniuose Bakšėnai pirmą kartą minimi XVIII a. pradžioje. Gali būti, kad čia kadaise gyventa Bakšių ar Bakšėnų, tad kaimo vardas kildinamas iš šių ar panašių pavardžių. „Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, Bakšėnų kaimo pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Bakšys.
Kaimo praeitį mena jo pakraštyje stūksantis nukirstos piramidės formos piliakalnis. Tai – pats svarbiausias kaimo paminklas, teikiantis žinių apie pačius seniausius laikus. Jį kasinėjant rasti akmens dirbiniai, puodų šukės, kiti radiniai archeologams leidžia manyti, kad piliakalnis naudotas dar prieš mūsų erą ir naujosios eros pradžioje. Yra ir dar vienas nedidelis piliakalnis, vadinamas Milžinkapiu.
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad Bakšėnų kaimas susiformavo XVI amžiuje, Valakų reformos metu. Minimas nuo 1603 metų kaip Salamiesčio dvaro kaimas. Jį sudarė 11 valakų. 1673 m. kaime buvo 24 baudžiauninkų dūmai, valstiečiai naudojosi ir 11 valakų miško. Žemės ribojosi su Žiliais, Rudikais, Salamiesčiu ir Zasinyčių bajorų valdomis.
Bakšėnai smarkiai nukentėjo Šiaurės karo, maro metu. 1706 m. čia buvo 23 dūmai, o 1717 m. – jau tik trys. 1795 m. kaime būta 10 dūmų, 1822 m. – 13 dūmų ir 74 gyventojai.
1861–1915 m. Bakšėnai priklausė Panevėžio apskrities Čypėnų valsčiui. 1873 m. matininkas Klementas Proscevičius atidalijo kaimą nuo dvaro. Tuomet kaimo žemė susidėjo iš 4 dalių. Kaimas buvo gatvinis, išsidėstęs abipus kelio Salamiestis–Alizava. K. Vosylytė rašė: „Kaimas iki 1930 m. reformos buvo išsidėstęs pagal gatvę – ūlyčią ir dvi skersines ūlytėles viename ir kitame kaimo gale. Tuomet sodžiuje gyveno apie 40 šeimų: apie 12 ūkininkų, daugybė mažažemių ir bežemių, vadinamųjų grytelnykų. Trobos šiaudais dengtos, sodai, o prie kelio milžiniški medžiai: uosiai, klevai, liepos. Kaimo pradžioje (nuo Salamiesčio pusės) – Bakšėnų jaunuomenės kryžius, netoli jo – magazinas, kuriame kaimas laikydavo grūdų atsargas blogiems metams. Kitame kaimo gale – kalvė. Kaimas – kaip daugelis ano meto kaimų. Ūkininkų gyvenamieji namai, rūmais vadinami, nemaži, su nedidelėmis gonkomis. Prieš gyvenamuosius namus – klėtys. Tarp klėties ir rūmo – gyvulių nemindžiojamas kiemas: graži pieva ir darželis. Mano bobutės Sofijos Vosylienės darželis buvęs visos šeimos pasididžiavimas ir sodybos puošmena. Grytelninkų ūlytėlėse vietos buvo maža, trobelės buvo sutupdytos viena prie kitos, ypač prie Upelio, kur buvo susėdę su lopetom, t. y. bežemiai, sklypelį su kastuvu išsibedžiodavę.“
Bakšėnai turėjo ne tik magaziną, jo gale būta ir karčemos. Ji veikė, kol bakšėniškiai karčemą išplėšė. Kaimas turėjo savo siuvėją, kalvį, dailidę, batsiuvį, bitininką, šaltkalvį. Žmonės vertėsi beržinių malkų gamyba, jas parduodavo Kupiškio turguje.
1919–1946 m. Bakšėnai priklausė Biržų apskričiai, Vabalninko valsčiui. 1923 m. čia būta 36 sodybų, gyveno 174 gyventojai. 1926 m. nusausinta ir kanalizuota pro kaimą tekanti Pyvesos upė.
1930 m. kaimas pradėjo keltis į viensėdžius. Bakšėnų bežemiai ir mažažemiai gavo po 6 ha žemės ir išsikėlė gyventi į miško pusę, šią kaimo dalį žmonės vadino Bakšėnėliais. Salamiesčio dvaro žemė buvo išdalyta kumečiams.
Prieš 40–50 metų Bakšėnuose buvo apie 32 kiemai, Bakšėnėliuose – apie 18, taigi iš viso – apie 50.
P
okario metais Bakšėnų kaimo apylinkėse veikė Albino Tindžiulio-Dėdės vadovaujami partizanai. Iš kaimo partizanavo Romualdas ir Alfonsas Rasimavičiai, Janina Rasimavičiūtė, Petras Tūra, Julius Sankauskas, Vytautas Latvėnas, Alfonsas Banionis-Baniulis-Bimba.
1947–1950 m. Bakšėnai jau priklausė kitam Biržų apskrities valsčiui – Kupreliškio, vėliau – Vabalninko rajono, Buožių, Salamiesčio apylinkėms, dar vėliau iki 1963 m. Kupiškio rajono, Salamiesčio, iki 1984 m. – Alizavos, iki 1988 m. – Antašavos, iki 1995 m. – Alizavos apylinkėms. 1959 m. čia buvo 50 ūkių.
Kaime veikė pradinė mokykla. Kadangi lietuviškos pradinės mokyklos buvo steigiamos geresnėse ūkininkų trobose, Bakšėnų pradinė apie 1919 m. buvo Mikonių senosios gryčios kambaryje, paskui ji veikė kitų bakšėniškių namuose. Mokytojais dirbo Kazys Mikonis, Elena Ramanauskaitė, Adolfina Ausiejūtė, Valeras Striūnas ir kt. Kolūkių laikais pastatyta dviaukštė mūrinė pradinė mokykla.
Iš Bakšėnų kaimo yra kilę nemažai žymių žmonių: kalbininkės Bronė ir K. Vosylytės, knygnešys Antanas Vosylis, Lietuvos kariuomenės savanoriai Jurgis Plerpa, Jonas Usevičius, Albinas Gliaudėlis, karininkas Romualdas Mergiūnas.
Nuo 1949 m. Bakšėnuose veikė kolūkis „Tarybinis pirmūnas“, vėliau gavęs Bakšėnų pavadinimą. 1984 m. jis prijungtas prie Salamiesčio kolūkio. 1992 m. įkurta Bakšėnų žemės ūkio bendrovė. Ilgainiui neliko ir jos.
Tapo savas
Dabar Bakšėnai pasikeitę. Kaimas mažėja, žmonės išeina į Anapilį, sodybos lieka tuščios. Jaunų šeimų, kurios keliasi į kaimą – vos viena kita.
Kupiškio krašto poetė Bronė Valinskaitė čia gyvena beveik keturis dešimtmečius – nuo 1978 metų. Su šeima atsikėlė, kai ėjo melioracija. Jos gimtinė – netoliese, už kelių kilometrų buvęs Žilių kaimas, todėl sapnuose dažnai regi būtent jį.
Savas ir artimas tapo ir Bakšėnų kaimas. Tik, anot jos, kitoks šis kaimas dabar, laikas keičia ir jo vaizdą, ir žmones.
B. Valinskaitė pasakojo, kad jos tėtis Bronius buvo tikras bakšėniškis, tačiau uždaro būdo žmogus, todėl vaikams apie savo vaikystę, jaunystę mažai ką pasakojo. „Seniau kaimas buvo labai gausiai apgyvendintas. Žinau, kad toje vietoje, kur dabar teka Upelis, abiejuose jo pusėse grytelninkų gyventa, pasakodavo, kad moterys per jį pasikoliodavę“, – pasakojo kaimo gyventoja.
Kai Valinskai atsikėlė į Bakšėnus iš Žilių, gyvenvietė buvo labai graži, tik žalumos joje trūko, todėl tėvai įvairius krūmus, augalus iš savo gimtojo vienkiemio rovė ir į naują sodybą vežė. „Gyvenvietė tada atrodė nauja, šviesi, o žmonės – linksmi, daugiau bendraudavo. Turbūt todėl, kad mažiau rūpesčių turėjo. Tuomet buvo kolūkis, žinojai, kad pirmininkas viskuo pasirūpins – ir malkomis, ir transportu, jei kur nuvykti reikia. Įvairius darbus visi mielai dirbdavo. Pamenu, kai lankiau mokyklą, reikėdavo atidirbti kolūkyje. Ir mokiniai, ir suaugę plušėdavome. Būdavo, žmonės čia atidirba, o tada į savo ūkius skuba, bet visi linksmi, patenkinti. O dabar kas, iš pašalpų gyvena“, – kalbėjo B. Valinskaitė.
Kolūkio laikais Bakšėnuose netrūkdavo vakaronių, smagių susibūrimų. Anot pašnekovės, visą laiką garsios buvo Bakšėnų gegužinės, į jas gausiai rinkdavosi jaunimas. Kultūrinis gyvenimas seniau buvo aktyvesnis nei dabar. Danutė Mažylienė buvo ir kapelą subūrusi, veikė ir kitas kultūros židinys – biblioteka.
Dabar – kitaip. „Kultūrinis gyvenimas skurdesnis, žmonės sensta, noro išeiti nebėra. Apmaudu dėl vaikų, jaunimo. Jų yra, bet nebenori burtis. Anksčiau žmonės gyveno sunkiau, bet tikrai linksmiau ir draugiškiau. Kokios smagios talkos tarp kaimynų būdavo, ir malkas pjaudavome, ir mėšlą veždavome. Man ir dabar kaime žmonės geri, ko prašai, padeda, bet visi – savyje, savo kiemuose, nieko nebenori. Neturi pinigų“, – mintimis dalijosi B. Valinskaitė.
Šiuo metu Bakšėnuose yra daugiau nei 30 kiemų. Namai tuštėja. Kartais atsiranda, kas juos įsigyja, neseniai čia įsikūrė trys naujos jaunos šeimos.
Kaimo gyvastis – bendruomenė
Gyvastį palaikyti, burti žmones stengiasi Bakšėnų kaimo bendruomenė, susikūrusi viena paskutiniųjų rajone, 2010 metais. Jai vadovaujantis Vygintas Dragūnas – tikras bakšėniškis, šiame kaime gimęs, augęs. Iš šio kaimo kilęs ir jo tėvas Petras Dragūnas. Pirmininkas pripažino, kad gyventojų mažėjimo tendencija kaime jaučiama, kaip ir visoje Lietuvoje. „Anksčiau žmonių buvo daugiau. Esame prie kelio, vedančio į Biržus, susisiekimas patogus, todėl seniau žmonės čia kūrėsi aktyviai, nes buvo patogus susisiekimas. Dabar gyventojų mažėja, tačiau stengiamės juos burti į bendruomenę. Ypač aktyvios kaimo moterys. Tai Aldona Einorienė, Dalia Bernadickienė, Roma Kairienė. Dalia Fediakina – visame kaime žinoma puiki šeimininkė. Renkamės, bendraujame, kviečiamės svečius, kartu švenčiame įvairias šventes, organizuojame koncertus. Stengiamės tvarkyti viešąsias kaimo vietas, galime pasidžiaugti, kad žmonės noriai dirba“, – sakė V. Dragūnas.
Bendruomenė naudojasi senosios kaimo pirties patalpomis, po truputį kasmet paremontuoja ir buvusios mokyklos kabinetus. Labai norėtų kaimą papuošti naujais sodinukais. Bendruomenės narių skaičius keičiasi, dabar jų – apie 30. „Bendrauti, išlaikyti tradicijas kaime labai svarbu, nes jos nyksta, žmonės daugiausia laiko leidžia prie televizorių, o išeiti, pabūti nenori“, – sakė V. Dragūnas.
Pasak jo, seniau kaimas buvo labai vieningas, pokariu, kai aplink visur vyko trėmimai, iš Bakšėnų nieko neištrėmė, nes vieni kitų žmonės neskundė. Tos vienybės dabar trūksta. Bendruomenės pirmininkas apgailestavo, kad gyvenimą kaime renkasi mažai jaunų šeimų, nėra aktyvaus jaunimo.
Neseniai uždaryta vienintelė kaime veikusi parduotuvė, tačiau dar yra pieno supirkimo punktas. Žmonės ne tik gyvulius laiko, bet ir stengiasi daržovių savo reikmėms užsiauginti. Yra ir stipriai ūkininkaujančių žmonių. Vienas stambiausių šio krašto ūkininkų – Alvydas Dragūnas, pieno fermos šeimininkas, grūdų augintojas. Mišrius ūkius turi ir Eugenijus Nakas, Vytautas Kairys.
Bakšėniškiai džiaugiasi ir neseniai pradėta asfaltuoti kelio Salamiestis–Alizava atkarpa.
Deja, didžiausias kaip ir daugelio kitų Lietuvos kaimų skaudulys yra alkoholio vartojimas, gyvenimas iš pašalpų. Pasak V. Dragūno, pašalpos – labai bloga praktika, šiuo dalyku valdžiai reiktų rimtai susirūpinti.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ