Pagaliau visų išsiilgtas pavasaris. Nors ir nedrąsiai, pamažu, bet vis daugiau atsiranda akiai labai mielos žalsvos spalvos. Kartu su gamta, galima pajuokauti, atbunda ir politikai.
Prasideda neršto metas – taip pasakytų žvejai. Pagaliau vėl paprasti rinkėjai pasijus nepaprasti. Juos sveikins, linkės ir jų bėdomis „iš širdies“ domėsis kandidatai į Seimą. Kodėl ironiškai ir skeptiškai rašau? Todėl, kad jau daug metų tas pats scenarijus: prieš rinkimus prasideda nesibaigiantys ministrų, patarėjų vizitai. Pavaikšto aplink miesto skaudulius, renovacijos reikalaujančius pastatus, palinguoja galvą, palinčiuoja vietinę valdžią – dar piršteliu pagrūmoja, kad jie būtų geresni, ūkiškesni šeimininkai, ir tiek juos paskui tematome. Dabar vis dažniau be būsimų ir dabartinių Seimo narių, jų komandos neapseina net paprasčiausi suėjimai, šventės, jas vainikuoja bendra nuotrauka, kuri, pageidautina, turi atsirasti laikraštyje. Tada ir pagalvoji, ko reikia, kad pavergtum rinkėjo širdį: paglostyti vyresnio amžiaus moterėlei ranką, dar kokį būrelį nuvežti į kelionę, apsilankyti keliose nevyriausybinėse organizacijose, garsiai pranešti, kad jeigu ne vienas ar kitas tokio Seimo nario žingsnis, tai net keliai nebūtų sutvarkyti. O šventas naivume! Tai todėl mes juos ir rinkome, kad rūpintųsi savo rinkėjų gerove. Tai jų darbas, už kurį gauna ne tik gerą atlyginimą, bet dar ir priedą kanceliarinėms išlaidoms, kurios, sprendžiant pagal to priedo dydį, gali būti vertos kelių eilinių kupiškėnų mėnesio algos. Ir čia ne svetimus pinigus, o savus skaičiuojame, nes mes esame jų darbdaviai. Tik keistas tas santykis tarp darbdavio ir darbininko. Neteko matyti, kad bent vienoje įstaigoje darbdavys apskuręs vaikščiotų, o darbuotojas tuo metu su naujausiu mersedesu važinėtų.
Kad apsivertė pasaulis aukštyn kojomis, parodo ir paskutinis skandalas dėl paviešintų vadinamųjų Panamos popierių. Kokie komentarai turėtų būti, jeigu prezidentas, premjeras kuria fiktyvias kompanijas užsienyje, kad nemokėtų savo valstybei mokesčių! Klaikiai tokiame chamiškumo fone atrodo tai, kai po eilinio piliečio (turiu mintyje lietuvius) banko sąskaitas gali knaisiotis kas tik nori (taip esą šešėlinių pajamų ieško), kai mirus artimam žmogui turi dešimt metų laukti, kad galėtum parduoti išėjusio į Anapilį buvusį nekilnojamąjį turtą už normalią kainą neatiduodamas liūto dalies už nežinia ką valstybei. Nusipirkai sukiužusią mašinytę, nepraėjo tam tikras terminas, o ją pardavei – mokėk mokesčius, nes „pasakišką“ pelną prasukai.
Stebimės, kodėl jauni žmonės bėga iš mažų miestelių, emigruoja į užsienį. O kaip to nedaryti, jeigu iniciatyva žlugdoma kiekviename žingsnyje. Nori pradėti savo verslą, o tetulės, net nemačiusios patalpų, pradeda aiškinti, kad kriauklė ne vietoje, pertvara ne ten, ir iš viso, kokią čia nesąmonę sugalvojo su tuo savo versliuku. Tai gal nesistebėkime, kodėl mūsų miestelyje nėra jaukių kavinukių ar kitų smulkių įmonėlių, kuriose sau darbo vietą susikurtų jaunimas. Sustingome laike, niekaip iš sovietinio raugo neišbrendame, nors tu rėk. Įstatymai, taisyklės visiems parašytos vienodai, tačiau jų vykdytojai skiriasi kaip diena ir naktis.
O kas toliau? Ar savo drabužį pakeis tik gamta, ar ir mes į patvorį išmesime seną, supuvusį vergišką požiūrį ir mąstymą? Kada būsime patys savo gyvenimo šeimininkai?
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ