Dar visai neseniai giedojome ditirambus gimtajai kalbai: rašėme nacionalinį diktantą, organizavome mokslinę kalbos konferenciją, minėjome Knygnešio dieną. Dažnai esame linkę padejuoti (ir, beje, visai pagrįstai), kokia beraštė auga šiuolaikinė moderniųjų technologijų karta. Sunkiai reiškiamos mintys kuriant tekstą, nesurezgamas pasakojimas, vartojami trumpiniai. Bet – obuolys nuo obels arba mokinys nuo mokytojo netoli nurieda, nes labiausiai stebina kita medalio pusė – patys su lietuvių kalba sunkiai draugaujantys pedagogai (tik nereikia suraukti nosių ir stoti į gynybos pozicijas – čia kalbama apie tą šaukštą deguto, kuris statinę medaus gadina, t. y. tikrai ne visi mokytojai tokie). Iš kur tokia išvada? Iš gaunamų jų rašytų laiškų. Kone visada, net nematant autoriaus, galima suvokti, kokios profesijos atstovas rašo. Blogąja prasme.
Kai kurie pedagogai teisinasi, kad jie dalykininkai, ne lituanistai. Bet – visais laikais mokytojui, gydytojui, kunigui, t. y. inteligentijai, rodyta ne tik išskirtinė pagarba, bet ir keliami kiek didesni reikalavimai, nes tai asmenys, turintys ir galintys būti pavyzdžiu kitiems. Suprantama, kad kasdienė šnekamoji kalba turi būti gyva, neįsprausta į rėmus, tačiau į platesnį eterį išleidžiamas rašytas žodis privalo laikytis taisyklių. Jei nepasitikima savomis jėgomis (arba priešingai, perdėtai, bet be pagrindo pasitikima), gal galima patarimo pasiklausti raštingesnių kolegų?
Rašymo įgūdžiai formuojasi skaitant. Bet jei skaitomi ir rašomi tik interneto portalų anoniminiai komentarai, nėra ko norėti, kad tūlas mokytojas (kartais net mokyklos vadovas) suvoks, jog po taško ar kablelio, prieš rašant kitą žodį, paliekamas tarpas, kad nauja pastraipa pradedama atitraukiant pirmą eilutę toliau nuo krašto, kad daugtaškiais po kiekvieno sakinio pražydęs tekstas rodo ne minties gilumą, o rašytojo psichologinę būseną.
Kalbininko, lituanisto konsultacija praverstų ir rajono kultūrininkams. Renginių maketus, afišas nuspalvina ne tik dizainas, įdėtos kūrybinės mintys, bet ir paliktos klaidos. Jei tai nutiktų tik vieną kitą kartą – velniai nematė, kam dirbant neprasprūsta. Tačiau kai tai kartojasi daugelyje skelbimų… Kultūra prasideda ne tik nuo drabužinės, bet ir nuo pagarbos gimtajam žodžiui, rašant į renginį kviečiantį skelbimą.
Nemokėti, neišmanyti – jokia gėda. Gėda nenorėti išmokti, bijoti pasikonsultuoti su geriau išmanančiais, gėda nesistengti taisyti klaidų ir iš jų nepasimokyti.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ