Švenčių niekada nebūna per daug. Taip ne vienas sutiktas žmogus atsako užklausus, kokios dienos labiau laukia – Vasario 14-osios ar Vasario 16-osios. Ir tikrai, nuoširdaus dėmesio, gražių žodžių, šypsenų visada malonu sulaukti. Gera matyti besišypsančius žmones.
Vasario 14-oji – šv. Valentino diena Lietuvoje dar visai neseniai. Dar mokomės ją švęsti, tik pamažu, su laiku ateina supratimas, kad tai ne tik raudonų širdelių diena. Vis dažniau, nors dar ir nedrąsiai brandesnio amžiaus poros viena kitą pasveikina, pasidžiaugia, kad ir juos aplankė tas jausmas, kuris, atrodo, net labai skirtingiems žmonėms stebuklingu būdu leidžia rasti bendrą gyvenimo kelią. Ir tikrai, nieko nėra gražesnio, kai garbaus amžiaus sulaukusi pora eina kartu vienas kitą paėmusi už rankų.
Tikiu, kad išmoksime nuoširdžiai švęsti ir kitą gražią šventę – Vasario 16-ąją. Buvo metas, kai visas valstybines šventes šventėme liūdnai, vis kažką apraudodami – kažkaip netikra, dirbtina viskas buvo. Pamažu tai praeina, atrandame vis naujų būdų ir formų. Nebūtina miesto aikštės viduryje kalbas sakyti, kad pajustume šventes. Gal užtenka paprasčiausios žinutės draugui su šypsenėle ir priminimu, kad džiaukis esantis lietuvis ir brangink laisvę. Ne vienas grįžęs iš svetur kartoja: žmonės, džiaukimės, kad laisvi, nepriklausomi esame. Buitiniai nepatogumai įveikiami, bet kai žmogus praranda laisvę, praranda savastį, pasijunta pažemintas. Tai daug baisesnis jausmas nei tuščias pilvas. Valgyti nori – gali užsidirbti, gali pasiskolinti iš kaimyno duonos kepalėlį, o laisvės niekas nepaskolins. Užtenka pažiūrėti į šių dienų pasaulio įvykius, kad suprastum, kiek daug žmonių miršta ne tik iš bado, bet ir be tėvynės. Vargu ar iš gero gyvenimo kas nors plauktų gumine valtele į nežinomą šalį. Ar mes taip darytume, jeigu būtume saugūs ir laisvi? Prisiminkime, kiek daug gyvenimo negandų nublokštų lietuvių svetur savo paskutinį norą turėjo tik vieną – bent po mirties atsigulti amžinojo poilsio savo žemėje. Ne veltui sakoma, kad žmogus be tėvynės, kaip paukštis be sparnų. Matyt, gimdamas kiekvienas su pirmuoju oro gurkšniu įkvepiame ir savo gimtųjų vietų kvapo, kuris mus lydi visą gyvenimą, kad ir kur būtumėm. Kaip kitaip paaiškinti namų ir tėvynės ilgesį, kurį kiekvienas jaučiame.
Tikriausiai tokia ir turėtų būti ta Vasario 16-osios šventė. Šventė kiekvieno namuose apie tikrą meilę savo kraštui.
Ne tėvynė Lietuva kalta, kad klesti korupcija, neteisybė. Tai sukūrėme mes, čia gyvenantys žmonės, tai mūsų bėda ir nelaimė, kad nemokame tvarkytis savame krašte. Matyt, būna metas, kai šalies likimą sprendžia didesnis būrys sąžiningų ir protingų žmonių, ir ateina laikas, kai džiaugdamiesi laisve užsnūstame ir savo likimus patikime tiems, kurie nepasižymi proto galia. Kol kas istorija mums buvo gailestinga ir net po didžiausių negandų išaušdavo rytas. Gera, kad dar mokame kartu susikibę rankomis ant piliakalnių giedoti Tautišką giesmę. Būkime lietuviais ne tik Vasario 16-ąją ir Liepos 6-ąją. Būkime lietuviai kasdien.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ