Ką reiškia žmogaus gyvenimo dvidešimt penkeri metai? Ką toks laikotarpis reiškia valstybei? Tai tarsi skirtingi dalykai, bet labai vienas su kitu tampriai susiję.
Prieš dvidešimt penkerius metus mano bendraamžiams buvo tiek metų, kiek šiuo metu jų vaikams. Apie anūkus nė vienas nesvajojome. O dabar anūkai mus tarsi sugrąžina į mūsų tėvystės pradžią. Kitaip sakant, raškome savo ankstyvosios jaunystės pasirinkimo vaisius.
Kitaip tarsi ir nepajustum tos bėgančio laiko tėkmės, ypač jei labai nekamuoja kokie nors sveikatos negalavimai.
Daug ir mūsų valstybės bei visuomenės gyvenimo pokyčių. Esame laisvi ir vis didesni kosmopolitai daromės. Kad tokios tendencijos pražūtis mažai tautai, susimąsto ne visi. Mums svarbu laisvas ir nevaržomas judėjimas. Kaip pačią didžiausią nepriklausomybės dovaną, daugelis įvardijo Lietuvos prisijungimą prie Šengeno erdvės. Atrodo, kad dėl pabėgėlių krizės šią dovanėlę galime prarasti. Įsivaizduoju, kaip kentės sunkiai sutramdoma lietuvio keliautojo dvasia, jei vėl reikės rūpintis vizomis ir stoviniuoti prie pasienio patikros punktų net keliaujant į visas Europos šalis.
Ką darysime, jei darbo rinka taps ne tokia svetinga Jungtinėje Karalystėje ar Norvegijoje. Kur pasidėsime? Kol politikai trypčioja vietoje ir jiems stinga politinės valios priimti tokius sprendimus, kad dėl mažų algų žmonės nespruktų iš Lietuvos lyg pelės iš skęstančio laivo. Tikėtis, kad karo pabėgėliai mums uždirbs pensijas, ko gero, neverta.
Daug metų netyla klausimas, kada mes pasivysime ekonomiškai išsivysčiusias Vakarų Europos šalis. Nepriklausomybės atgavimo pradžioje kai kas sakė, kad po penkiolikos metų tai tikrai taip atsitiks. Praėjo jau dvidešimt šešeri metai ir panašu, kad ne tik kad nepasivijome, bet ir nelabai priartėjome.
Tikriausiai yra teisus vienas politologas, kuris į šį klausimą atsakė, kad mes niekada tų šalių nepasivysime. Lietuvėlė yra ant didžiųjų valstybių susidūrimo tako. Mes, maža valstybė, išgyvenome ne vieną karą, tremtis, visuomeninės santvarkos griūtį. Vis reikėjo stotis iš naujo ant kojų. Dabar vėl turime daugiau lėšų skirti saugumui, kariuomenei.
Kyla klausimas, kada visa tai baigsis. Ko gero, niekada. Tai kaipgi gyventi?
Tikriausiai labai nesidairant į kitus, o einant savo keliu. Valdžiai siekiant, kad šalies gyventojams, o ne kažkam kitam būtų savo šalyje gyventi gera. Dėl to reikia ir pozityviai, patriotiškai nusiteikusių politikų. Vis dar neįsisąmoniname, kad daug ką lemia mūsų, eilinių piliečių, valia. Artėja nauji Seimo rinkimai. Jau pamažu prasideda politinės agitacijos metas. Įsiklausykime, kokiais pažadais mus užburti bando politikai, išsiaiškinkime, ką jie spėjo nuveikti, jei buvo valdžioje, ar tesėjo duotus pažadus. Tik nebūkime abejingi. Gal tuomet ir be palyginimų su kitomis šalimis greičiau pajusime, kad pradėjome gyventi geriau, oriau.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ