Pilietiškumo sąvoka dažnai apibrėžiama kaip pareigų atlikimas savo valstybei, tautai, aktyvumas per rinkimus, dalyvavimas pilietinėse akcijose, istorijos mokėjimas, pagarba valstybės simboliams, įstatymų laikymasis. Į šią sąvoką įeina vertybės, moralė, darbas, sąžiningumas, dora.
Kaipgi pilietiškumą suvokia krikščionys? „Lietuva – lietuviams!“ – dažnai girdime šį posakį. Žinoma, ar gali būti kitaip? Vis dėlto kai kurių žmonių sąmonėje valstybę sudaro vientisa masė – etniniai lietuviai. Tačiau mūsų šalyje yra nemažai kitataučių, kito tikėjimo žmonių. Koks krikščionių, evangelikų reformatų požiūris į juos? Apie tai kalbėjomės su Kupiškio dekanato dekanu Mindaugu Kučinsku ir evangelikų reformatų klebonu Rimu Mikalausku.
Mindaugas Kučinskas,
Kupiškio dekanato dekanas
Kaip mes šiandien suvokiame pilietiškumą? Ar esame pilietiški?
Į pilietiškumo sąvoką telpa įstatymų, moralinių normų laikymasis, tačiau man asmeniškai svarbu, ar bet kuris pilietis yra žmogus, ar jis gyvena pagal sąžinę, ar gerbia kitą. Jei puoselėji žmoniškąsias vertybes, gyveni pagal sąžinę, tada pagal ją ir jauti, kad tavo, valstybėje gyvenančio žmogaus, pareiga yra atlikti pareigas jai, taip pat savo šeimai.
Bendrauju su įvairiais žmonėmis. Būna, pasidžiaugia, kad sūnus patriotiškas ir pasirinko tarnybą kariuomenėje, turi širdyje troškimą ginti Lietuvą. Susiduriu ir su tokiais, kuriems niekas neįdomu, jie nejaučia jokios atsakomybės. Vienos nuomonės, ar esame pilietiški, nėra, bet pilietiškumo tarp žmonių yra. Dabar kartais dažniau iškeliama, kad esama daug materializmo, bet atsiranda ir tokių žmonių, kurie dega patriotizmu. Pilietiškumas dažniausiai pasireiškia, kai reikia pakovoti už žmogų, už tiesą. Vienas žmogus yra gražiai pasamprotavęs, kas yra pilietis, pasak jo, šis žodis kilęs nuo žodžio pilis, ginti pilį. Taigi pilietis ir yra tas, kuris turėtų ginti tai, kas teisinga, ginti žmogų, jo teises.
Krikščionybė ir pilietiškumas. Kokios yra sąsajos, kaip šią sąvoką supranta krikščionys?
Krikščionys yra piliečiai, gyvena visuomenėje. Mes, dvasininkai, raginame, kviečiame juos atlikti piliečio pareigas – pavyzdžiui, dalyvauti rinkimuose ir pan. Krikščionybė ir pilietiškumas nesikerta, jei piliečio pareigos nesikerta su žmogaus sąžine bei su jo moraliniais įsitikinimais. Niekas negali žmogaus versti elgtis prieš savo sąžinę. Krikščionis neapsiriboja vien pilietiškumu, žinoma, jis turi atlikti savo kaip piliečio pareigas, bet krikščionis per krikštą yra tapęs ir dangaus piliečiu, taigi yra atsakingas ir Dievui, jo pareiga mylėti visus, jiems padėti nepaisant rasės, tautybės, religijos.
Koks yra krikščionių požiūris į kitatikius, kitataučius? Ar esame tolerantiški, mokame priimti kito tikėjimo žmones?
Pilietiškumas labai greitai gali išaugti į nacionalizmą – aš esu Lietuvos pilietis, kiti man netrukdykite ir pan. Krikščioniui visi yra brangūs ir visiems širdis turi būti atvira. Krikščionys į kitatikius turi žiūrėti su pagarba. Taip, kaip žiūri ir popiežius Pranciškus. Jis vyksta į įvairias šalis, susitinka su kitatikiais, ateina į jų šventoves, paspaudžia jiems ranką. Jėzus Kristus – Dievo sūnus taip pat ėjo pas visus – pas samariečius, su kuriais žydai pykdavosi, pas pagonis. Juos išgydydavo, bendraudavo šitaip parodydamas, kad nėra jokių sienų tarp tautybių. Turi prieiti prie kito su atvirumu ir pasiruošęs dialogui.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ