Paskutiniai praeito amžiaus dešimtmečiai iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo tiesiog permirkę pilietiškumu. Į šią sąvoką tuomet įėjo komunistinis šeimos auklėjimas, valdžios meilę liaupsinantys sveikinimai, parodos, renginiai ir pasiaukojimas dėl visos liaudies gerovės. Jei myli žmones, savo valdžią ir Tarybų sąjungą, privalai atsakingai nuravėti visą lauką cukrinių runkelių ar pamelžti porą fermų karvių. „Didžiausia bausmė žmogui – jei už tinginystę esi išmestas iš kolūkio“, – taip rašė 1977 metų Kupiškio rajono laikraštis „Komunizmo keliu“.
Naudingi savo tautai
Kas yra pilietiškumas, tiksliai apibūdinti gana sudėtinga. Supranti, kad tai pasiaukojimas ir pastangos dėl savo valstybės, tautos, artimo žmogaus. Šis žodis šiandien jau peržengė ir patriotizmo ribas. Dabar pilietiškumas gali būti net menka pagalba šalia gyvenančiam seneliui, neįgaliajam, gatvės varguoliui. Gal todėl ir daugelis organizacijų, iniciatyvių akcijų organizatorių itin pamėgo girtis pilietiškais darbais.
Pilietiškumo svarba gyvavo visada, tik jos išraiška būdavo kitokia. Šia sąvoka žmonėms skiepyti didžiausi praeito amžiaus metų visuomenės prioritetai. Atliekant tokį darbą daug padėjo ir žiniasklaida. Kokia ji buvo praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje? Pavartykime 1977 metų laikraštį „Komunizmo keliu“.
Jau nuo pirmojo Kupiškio rajono tuometinio žiniasklaidos atstovo numerio pasipila raginimas būti pilietiškiems ir naudingiems savo tautai.
Meilė visuomenei per darbą
Su Naujaisiais 1977 metais kupiškėnus sveikindamas Lietuvos komunistų partijos Kupiškio rajono komiteto Rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas linki gražių darbo pergalių laukuose ir fermose. Esą tik atkakliu darbininkų, kolūkiečių, specialistų – visų tarybinių žmonių darbu kuriama materialinė-techninė komunizmo bazė, keliamas materialinis ir kultūrinis liaudies gyvenimo lygis. Nepamiršta to meto rajono valdžia, kad kuriant geresnį gyvenimą aktyviai prisideda ir didieji Tarybų sąjungos vadovai.
Taigi, to meto žmogus savo meilę tėvynei ir kitiems galėjo įrodyti tik dideliu darbu. Gal todėl kiekviename numeryje buvo skelbiama, kaip kuris kolūkis įvykdė penkmečio planą, kiek pieno primelžė, kiek gyvulių užaugino. Dideli pasiekimai, ko gero, turėjo dar labiau skatinti liaudies darbštumą.
O pirmuosiuose puslapiuose garbingai buvo aprašomi su nuotraukomis penkmečio pirmūnai: melžėjos, gyvulių šėrikai. Kruopščiai surašyti visi TSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiume dėl Lietuvos TSR žemės ūkio pirmūnų apdovanojimo TSRS ordinais ir medaliais pagerbti kupiškėnai.
Bauda – išmetimas iš kolūkio
Lenkti prie darbo dėl visuotinės gerovės to meto spauda skatino net ir eilėraštukais. Žurnalistas V. Laužikas rašė: „Kiek tu žemelei duosi, / Tiek tau žemelė duos – / Be darbo nesulauksim / Malonių iš gamtos!“ Kitas eiliuotas naujametis sveikinimas giria, kaip paprastas juodadarbio triūsas lemia gyvenimo pažangą: „Rovė karklą, alksnį kirto…/ Bet atėjo kitas laikas, / Žino senis, žino vaikas – / Melioratoriai darbštuoliai, / Paplušėjo stropiai, uoliai:/ Kur kadaise pempės klykė, / Ten – kultūrinės ganyklos.“
Sąžiningą darbą visų labui laikraštyje giria ir patys kolūkiečiai. Antai Byčių kolūkio III brigados brigadininkė Aldona Jociuvienė cituoja to meto moralinį komunizmo kūrėjo kodeksą, kuriame išdėstyti dorovės principai: „Sąžiningas darbas visuomenės labui: kas nedirba, tas nevalgo… Kolektyvizmas ir draugiška savitarpio pagalba: kiekvienas už visus, visi už vieną.“
Moteris teigia, kad tik darbščiame kolektyve viskas geriau sekasi ir keliama šalies gerovė bei galia. Brigadininkė gražiausiais žodžiais giria savo darbuotojus, kurių rankose darbas esą degte dega.
A. Jociuvienė į laikraščio skaitytojus kreipiasi su nuoskauda, kad vis atsiranda gyventojų, kurie šaiposi iš savo kaimynų atliekamos sąžiningos pareigos valstybei.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ