Linos Vaitonienės albumo
Kupiškyje daugiau nei 30 metų gyvenančią Liną Vaitonienę vargu ar sutiksi lėtai vaikštinėjančią Kupos pakrantėmis. Ji – visur bėgte. Darbas, aktyvus dalyvavimas rajono kultūriniame gyvenime, laisvalaikis sode. „Taip nuo vaikystės esu išmokyta. Kuo daugiau apsiimi padaryti, tuo daugiau ir padarai. Man reikia veiklos, kitaip nemoku“, – tvirtina moteris ir tuo tartum paneigia nusistovėjusį stereotipą, kad žemaičiai – lėto būdo.
Vaikystė – linksma ir padaužiška
Pas mus įprasta regioniškumą apibrėžti per stereotipus. Rodos, visi žinome, kokie yra aukštaičiai, žemaičiai, suvalkiečiai ir dzūkai. Vienas iš tokių stereotipinių žemaičių požymių – uždarumas. Jie neskuba sakyti, labiau mėgsta įsiklausyti. L. Vaitonienė tai patvirtina. „Esu stebėtoja, tylenė“, – sako pašnekovė. Iš tiesų – ji bendrauja atsargiai, tačiau nuoširdžiai, pamažu įsileisdama į mažytį privatų savo pasaulį. „Nesu tikra žemaitė, gimiau Raseinių rajone, tai – pusiaukelė tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos. Augau Girkalnio apylinkėse, Volų kaime, dabar jo nebelikę. Mes iš viso buvome trys broliai ir aš, bet augau su dviem, vyriausias mirė vos dvejų metukų. Turėjau vokišką pavardę – Reiponaitė, nors iš tikrųjų senelis buvo Reifonas, įrašydami pase padarė klaidą“, – kalbėjo L. Vaitonienė.
Vaikystės metais ji augo apsupta vien berniukų – ne tik brolių, bet ir kaimynų vaikų, todėl visi žaidimai buvo vyriški. „Mėgdavome žaisti karą, šaudyti. Mane visi vadino „kazoku“, nes buvau padūkusi, į eglės viršūnę lengvai įsikardavau, varnų lizdus išardydavau. Mama bardavosi, sakydavo – išmok žaisti su lėlėmis, bet man rūpėjo mašinos, žiemą pažaisti futbolą ant ledo. Tėtis mane 10 metų išmokė vairuoti traktorių. Iš tėčio ir visus vyriškus darbus išmokau. Pati galiu bet ką sutaisyti, sukalti. Mama išmokino įvairių moteriškų darbų – siuvinėti, siūti. Tėtė mane labai mylėjo, balso nekeldavo, atsisukdavo – ir viskas būdavo aišku. Tėvai dirbo kolūkyje, todėl mums reikėdavo ir daržus nuravėti, ir gyvulius apeiti. Jei jau liepdavo ką nudirbti, tai ir turėdavo būti padaryta. Darbų neatlikus net pamokų negalėdavome ruošti, tėvai tada anksti iš ryto pakeldavo ir liepdavo jų ruoša užsiimti“, – prisiminė Lina.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ