Medikę Romą Ramanauskienę pažįsta daugelis kupiškėnų. Ji rajono gyventojų sveikata rūpinasi jau 35 metus. Nors nuo praėjusių metų rugsėjo gydytoja eina Kupiškio ligoninės direktorės pareigas, dalį laiko skiria ir gydomajam darbui. Ši veikla jai visada bus artima. Šaknis Kupiškyje įleidusi, nuo 1980 metų čia gyvenanti R. Ramanauskienė – tikra dzūkė, užaugusi Alytaus rajone. Gimė ji tremtyje, Irkutsko srityje, Čeremchovo mieste.
Tremties vaikas
Gydytoja R. Ramanauskienė gimė Veronikos ir Juliaus Zubrų šeimoje. Abu dabar jau šviesaus atminimo moters tėvai buvo kilę iš Dzūkijos krašto. Tėvus ištrėmė paskutiniojo trėmimo metu, 1948 metų gegužės pabaigoje. Moteris iki šiol pamena jų pasakojimus apie tai, kaip šeimą palietė tremties šmėkla. „Mano mama buvo kilusi iš Miroslavo valsčiaus, augo gausioje šeimoje. Senelių šeima turėjo nemažai žemės. Mama pasakojo, kad buvo vasara, laukuose žaliavo javai. Stribai išvežti jų atvažiavo naktį, iš vakaro duonos buvo pasikepę, tik jos ir lašinių su savimi pasiimti leido. Ji tuomet mokėsi Alytaus amatų mokykloje. Išvengti tremties pavyko tik jauniausiam mamos broliui, jis į mišką pabėgo, tačiau vienas likęs Lietuvoje vėliau labai vargo“, – pasakojo R. Ramanauskienė.
Į Sibirą buvo ištremta ir gydytojos tėčio šeima. Likimas lėmė, kad medikės tėvų keliai suėjo būtent tremties žemėje. Čia jie susituokė. „Buvau pirmas vaikas, Čeremchove gimė dar viena mano sesuo ir brolis“, – pasakojo iš viso septynių vaikų šeimoje užaugusi gydytoja. Tremtyje prabėgo pirmieji penkeri Romos vaikystės metai. Jos atmintyje išlikusios tik nuotrupos iš gyvenimo Sibire: „Pamenu mūsų gatvę, ji buvo dviejų pusių, plati. Tėvai visą laiką sunkiai dirbo anglių kasyklose, vėliau – prie geležinkelių remonto, pamažu kūrėsi. Iš pradžių gyvenome barakuose, vėliau tėvai kartu su mamos broliu pasistatė namus.“
Po daugiau nei keturiasdešimties metų kartu su mama R. Ramanauskienė buvo nuvažiavusi į Sibirą. „Vykome parsigabenti senelio, mamos tėvo, palaikų. Čia miręs kitas senelis, mano dėdė liko palaidoti Čeremchove. Radome ir gimtuosius namus, išdrįsome užeiti pasišnekėti su jų gyventojais. Namas buvo virtęs rusiška „dačia“, tačiau jo gyventojai buvo girdėję, kad kažkada čia gyveno lietuviai“, – pasakojo pašnekovė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ