Nuotrauka iš „Kupiškėnų enciklopedijos“,
Poetei, partizanei Dianai Romualdai Glemžaitei-Bulovienei šių metų spalio 29 d. būtų sukakę 90 metų. Deja, šios talentingos moters, savo šalies patriotės, netekome 1949 metų lapkričio 14 d. Ji kartu su savo vyru ir kitais keturiais partizanais žuvo Plunksnočių miške (Rokiškio r.) žiemoti paruoštame bunkeryje, kai jų slapstymosi vieta buvo išduota stribams.
Biografijos faktai
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ pateikiama Vidmanto Jankausko parengta informacija, kad D. Glemžaitė gimė 1925 metų spalio 29 d. Degučiuose, Zarasų rajone. Ji augo ir mokėsi ne viename mieste, nes tėvas buvo girininkas ir dirbo įvairiose vietovėse. Pradinę mokyklą D. Glemžaitė baigė Pandėlyje. Toliau mokėsi Šiauliuose, Rokiškio gimnazijoje. Paskutinę gimnazijos klasę baigė Kupiškyje, nes tėvai persikėlė gyventi į Palėvenėlę.
Jau mokykliniais metais pasireiškė Dianos meniniai gabumai. Mergina aktyviai dalyvavo jaunųjų literatų veikloje, gražiai piešė.
Nuo 1944 metų D. Glemžaitė studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filologijos fakultete. 1945–1947 m. su pertraukomis lankė ir piešimo bei tapybos paskaitas Kauno taikomosios dailės institute.
Rezistencinės kovos sūkury
Plečiantis Lietuvoje rezistencinei kovai, Diana irgi įsitraukė į pogrindinę studentų veiklą, palaikė ryšius su tėviškėje veikiančiais partizanais. 1947 m. pavasarį pajutusi, kad yra sekama, metė studijas ir sugrįžo į tėviškę.
Eilėraštyje „Mes mokėsim numirt“ ji rašė: „Ne už svetimą mintį, ne už svetimą žodį / Mes mokėsim didvyriais mirt – / Tik už rytą, kuris laisvės saulę parodys, / Mes mokėsim numirt.“
„Artimai bendraudama su Alizavos, Kupreliškio, Pandėlio apylinkėse veikiančiais partizanais Diana atliko įvairius slaptus jų pavedimus, slapstėsi Virbališkiuose, Lailiūnuose, Girbučiuose, Naniškiuose, Miliūnuose, Vičiūnuose ir kituose kaimuose. Į partizanų gretas kol kas nėjo, bet užtat savo gyvenimą susiejo su apylinkėse pagarsėjusia žiobiškėnų partizanų Bulovų šeima, 1948 metais ištekėdama už Juozo Bulovo-Ikso. Tiesa, ji su vyru neišeina į mišką žiemoti, o 1948–1949 metų žiemą slapta išvyksta į Kauną gimdyti.
Deja, dukrelė Jonė gimsta negyva, o Dianai, nuoširdžiai globojamai tetos Elvyros Glemžaitės, nepavyksta net gerai atsigauti. Saugumui užtikus jos pėdsakus, skubiai grįžta į Kupiškio apylinkes.“ (Vidmantas Jankauskas, „Iš užmaršties išnyrantis veidas“, „Kupiškėnų mintys“, 1992 m. rugpjūčio 15 d.)
Poetė nujautė savo tragišką likimą. Eilėraštyje „Mirtis“ ji rašė: „Juntu – ji taip arti. Ir tikras jos artėjimas – / Ne medžių šlamesys juodoj gelmėj naktų / Ir ne margų žiedų darželyje kvepėjimas. / Juntu – ji taip arti, ir tikras jos artėjimas / Kaip dangumi sunkių audringų debesų.“
1999 m. rugpjūčio 13 d. „Tremtinio“ Irenos Janinos Vaičikauskaitės straipsnyje „Jie mokėjo numirt giedru veidu ir tvirta dvasia“ pateikiama informacija, kad 1949 m. lapkričio 14 d. KGB užverbuotas partizanas Alfonsas Lūža, slapyvardžiu Maskva, išdavė bunkerį Plunksnočių miške, Rokiškio rajone, kuriame ruošėsi žiemoti Diana Glemžaitė, jos vyras Juozas Bulovas-Iksas, Antanas Bulovas-Budrys, Petras Indriuškevičius-Dainius, Jonas Katelė-Pūkas ir Kazys Kirstukas-Mukas. Žuvusieji buvo užkasti Juodupėje. Tiksli palaidojimo vieta nežinoma.
1994 m. žuvusiųjų artimųjų lėšomis Plunksnočių miške, partizanų žūties vietoje, pastatytas Vyčio kryžius.
Kūrybinis palikimas
D. Glemžaitė yra viena žymiausių rezistencijos poečių. Eilėraščiuose atsispindi dramatiška partizanų kova, eilėraščių stilistika artima neoromantinei lyrikai.
„Išrinko soduose visus žiedus slaptai iškritusius / Melsva naktis ir žydrios mėnesienos. / Kas pasitiks, kas pasitiks tave sugrįžtančią, / Jeigu išeinant niekas nelydėjo…“ – rašė poetė.
Ji 1949 metais parengė rankraštinį savo kūrybos rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“. Išlikusi poetės D. Glemžaitės kūryba yra sudėta į 1994 metais išleistą rinkinį „Mes mokėsim numirt“.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ