Nuotrauka iš „Kupiškėnų enciklopedijos“, V., 2006
Iš Kupiškio kilusi chemikė, fizinių mokslų daktarė Egidija Jankauskienė-Lukšytė spalio 24 d. švęs 75 metų sukaktį. Nuo pat vidurinės mokyklos baigimo ji gyvena Vilniuje, tačiau savo gimtinei puoselėja didžiulę meilę: visada skaito Kupiškio naujienas, stengiasi aplankyti čia gyvenančius gimines, jų kapus, apeiti gatves, kur gyveno, ir išgirsti vaikystę menantį traukinio gaudesį.
Prisimena prancūzų kalbą
E. Jankauskienė-Lukšytė jau ketveri metai džiaugiasi pensiniu poilsiu. Šiuo metu ji su vyru Teofiliu Jonu Jankausku gyvena Vilniuje. Atitrūkusi nuo namų ir buities žmona stengiasi nueiti į klasikinės muzikos koncertą, vyras – pasportuoti.
Kartą per metus šeima išsiruošia į tolimą kelionę. Šiemet aplankė Balkanų šalis. Nepamiršta ir Lietuvos turizmo – radę progą išvažiuoti aplanko žinomas savo šalies vietas.
„Kartą per savaitę einame į Trečiojo amžiaus universiteto pamokas – mokausi prancūzų kalbos, kurią po vidurinės mokyklos primiršau. Man tai – pramoga“, – apie dabartinį gyvenimą „Kupiškėnų mintims“ pasakojo E. Jankauskienė-Lukšytė.
Prancūzų kalba ir cheminis mąstymas – tiek, pasak pašnekovės, liko iš jos mokslinės karjeros. Daug metų kupiškėnė dirbo chemijos, vėliau ekologijos srityje.
Chemijos pamokos buvo linksmiausios
1957 m. baigusi Kupiškio vidurinę mokyklą E. Jankauskienė-Lukšytė įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Chemijos fakultetą.
„Jau nuo mokyklos žinojau, kad norėčiau mokytis chemiją. Man labai patiko Kupiškio vidurinėje mokykloje dėstytos šios dalyko pamokos – jos buvo labai linksmos. Chemijos mus mokė mokytoja Agota Balčiūnienė. Ji viską aiškindavo labai aiškiai, metodiškai, bet mes elgdavomės kaip panorėję: kalbėdavome tarpusavyje, landžiodavome po suolus, krėsdavome pokštus. Tik visada žinodavome, kad kitą pamoką pusė klasės sės į priekinius suolus atsiskaityti, ką išmokę. Taigi, būdavo linksma pamokose, bet kartu reikėdavo ir klausyti, ką mokytoja dėsto. Man chemija tikrai sekėsi ir stojau jos mokytis“, – pasakojo pašnekovė.
Baigusi keturis VU kursus kupiškėnė mokslus tęsė Prahos Karolio universitete, kur parašė diplominį darbą. Jį gynė VU.
1967 E. Jankauskienė-Lukšytė apgynė chemijos mokslų kandidato disertaciją „Sidabro mikrokiekių nustatymo kinetiniai metodai“.
Pasuko į ekologiją
Nuo 1966 metų dėstytojavo Maskvos kooperacijos instituto Vilniaus fakulteto Chemijos katedroje. Po dvejų metų tapo docente.
„Kai dirbau šiame institute, teko mokyti ir kupiškėnų. Man visada labai brangus buvo ryšys su savo kraštu“, – prisimena E. Jankauskienė-Lukšytė.
Nuo 1988 metų kupiškėnė pakeitė savo darbo kryptį ir Lietuvos vadybos akademijoje pradėjo dirbti Ekologijos katedros docente.
„Tuo metu į madą atėjo ekologija, sveika gyvensena ir susidomėjau tuo. Šią sritį kuravau iki pat pensijos“, – sakė kupiškėnė.
E. Jankauskienė-Lukšytė taip pat darbavosi Vilniaus Gedimino technikos universitete, vedė mokymus „Lietuvos geležinkelių“ generalinėje direkcijoje.
Mokslininkė per savo karjeros metus paskelbė daugiau nei 40 mokslinių straipsnių, parengė apie 70 mokslinių metodinių priemonių „Chemija ir aplinka“ (1991), „Maisto produktų degradavimas ir apsauga Lietuvoje“ (1993) ir kt.
Liko cheminis mąstymas
„Šiandien gaunu mokslininko pensiją. Bet tos lėšos nėra tokios didelės, kad galėčiau sau leisti bet ką. O iš buvusio darbo liko cheminis mąstymas. Buityje dažnai analizuoju įvairius procesus, kurie gali atnešti žalą sveikatai“, – kalbėjo E. Jankauskienė-Lukšytė.
Buvusi chemikė stengiasi nekepti maisto aliejuje. Šis produktas, anot jos, apskritai netinkamas kaitinti, nes išsiskiria ligas sukeliantis kancerogenas. O jei aliejus prastesnis, jame gausu cheminių priedų.
„Geriausia kepti kietuose riebaluose – tokiuose kaip taukai. Tačiau ne visada esu tokia kategoriška, kartais ir aliejų vartoju, jei nėra kitokių riebalų“, – sakė mokslininkė.
Ji jau daug metų priversta atidžiai stebėti savo sveikatą. Prieš daugiau nei 40 metų moteris buvo susirgusi onkologine liga ir gydytojai jai prognozavo trumpą gyvenimą. Tačiau perėjusi medikų gydymą ir savo organizmą pastiprinusi įvairiomis žolelėmis E. Jankauskienė-Lukšytė pasveiko.
Kupiškis – mylimiausia vieta
Dėl ligos galėjo pasidžiaugti tik viena atžala – daugiau vaikų turėti nebegalėjo. Ji užaugino dukrą Eleną, kuri mokėsi medicinos ir šiuo metu gydo Santariškių ligoninėje onkologinius ligonius.
„Turiu jau ir anūkę – taip pat vieną, bet ji didžiausia mano gyvenimo meilė. Milda pasirinko odontologiją ir aš tapau pirmąja jos paciente“, – atvirai apie save pasakojo pašnekovė.
E. Jankauskienė-Lukšytė dar turi brolį, kuris gyvena Kupiškyje ir palaiko jos ryšį su gimtine. „Esu labai dėkinga broliui, kad jis prižiūri mūsų butą Kupiškyje, kur grįžtu nebelabai ir dažnai. Šią vasarą tik porą kartų lankiausi gimtinėje, nes vyras sirgo“, – apgailestavo pašnekovė.
Parvažiavusi ponia Egidija visada apeina senąsias miesto gatves, kur augo. Apžiūri, kaip tvarkomi namai, kur kadaise gyveno.
„Į Kupiškį mano šeima atsikraustė iš Subačiaus, kai man tebuvo 5 metukai. Gyvenome B. Žekonio gatvėje. Kai grįžtu, su broliu pasivaikštome, nueiname prie ežerėlio. Kartais išgirstame traukinio gaudesį – jo labai ilgiuosi būdama Vilniuje. Tas garsas man primena vaikystę. O Kupiškis – ir liko mylimiausia vieta. Skaitau jūsų laikraštį, domiuosi, kas vyksta gimtinėje“, – kalbėjo E. Jankauskienė-Lukšytė.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ