Rašytoja Agnė Lukšytė-Meiliūnienė gimė 1920 m. spalio 23 d. Subačiaus vienkiemyje netoli miestelio. 1927 m. pradėjo lankyti Subačiaus pradžios mokyklą, 1931–1939 m. mokėsi Panevėžio valstybinėje mergaičių gimnazijoje. 1939–1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau mokėsi Vilniaus universitete. Lankė Balio Sruogos teatro ir Pauliaus Galaunės dailės seminarus. Mokslų nebaigė, nes vokiečių okupacinė valdžia 1943 m. vasario 17 d. uždarė universitetą. Metus mokytojavo Gardino lietuvių gimnazijoje, dėstė istoriją, lietuvių ir vokiečių kalbas.
1944 m. A. Lukšytė pasitraukė į Vokietiją, gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje. 1948–1949 m. tarnavo UNRRA-IRA organizacijos, kuri perkeltuosius žmones aprūpindavo maistu ir drabužiais, įstaigoje. „Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad rašytoja 1950 m. sausį atvyko į Australiją. Čia atlikusi 2 metų darbo prievolę dirbo imigrantų stovyklos vaikų darželyje auklėtoja, vėliau – imigracijos administracijoje mašininke ir vertėja. Nuo 1956 m. A. Lukšytė gyveno Sidnėjuje, iki 1982 m. tarnavo įvairiose Australijos įstaigose.
Kurti ir savo kūrinius skelbti periodinėje spaudoje A. Lukšytė pradėjo dar studijuodama. Kietos tremties kelio gyvenimo sąlygos kurį laiką buvo užgniaužusios jos kūrybinį veržlumą. Įsikūrusi Australijoje, vėl ėmėsi plunksnos. Nuo 1958 m. rašytojos noveles spausdino antologija „Pradalgė“, „Draugo“ literatūrinis priedas, žurnalas „Lietuvių dienos“, Australijos lietuvių laikraštis „Tėviškės aidai“ ir kt.
Lietuvoje A. Lukšytės kūryba pradėta spausdinti tik 1990 metais – Australijos lietuvių literatų kūrinių antologijoje „Po pietų kryžiumi“ yra dvi novelės (1970 m. laikraštis „Gimtasis kraštas“ išspausdino novelę „Nambruka“).
Pirmoji rašytojos novelių knyga „Kalnų velnias“ išleista 1970 m. Australijoje. Šią 14 novelių knygą puošia Vaclovo Rato iliustracijos ir Danguolės Sadūnaitės epigrama: „Tiek nedaug reikalauju iš gyvenimo: vieną, užmarštin paskendusį popietį, nepajusti laiko sunkumo.“
A. Lukšytė 1981 m. laimėjo „Dirvos“ laikraščio novelės konkurso premiją.
1993 m. Lietuvoje išleista keturių veiksmų drama „Kavinė „Po kadagiais“. Tai knyga liudininkė, nes pati autorė išgyveno 1945 m. Drezdeno bombardavimą, tūkstančio bombonešių pradėtą vasario 13 dienos 22 valandą ir trukusį iki vasario 20 dienos. Šioje dramoje vaizduojami įvairių tautų žmonės didžiojo bombardavimo išvakarėse ir vėliau, kai miestas buvo beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus.
Novelių rinkinys „Baltoji chrizantema“ (1993) yra trečioji A. Lukšytės knyga, atskleidžianti moters vidinį pasaulį, jos ilgesį, meilę, nusivylimą, ištikimybę.
Dar viena knyga – romanas „Prošvaistė šešėlyje“ (1, 2 dalis, 1996–1997 m.) pasakoja apie lietuvių emigracijos buitį, Australijos gamtą ir etnografiją. „Autorei reikia pripažinti keleriopą talentą: sąžiningumą vaizduojant tikrovę, bet ir stiprią, plačią vaizduotę, sugebėjimą įsijausti į paprastų žmonių svajones, norus, veiksmus, sieti juos su paslaptinga gamta, senųjų papročių ženklais ir visa tai lengvai atpasakoti. Lukšytės pasakojimas – lyg čiurlenančio upelio tekėjimas: ramus, peršokąs visas kliūtis, visus akmenėlius…“ – taip romano autorę apibūdino rašytoja Alė Rūta (Elena Nakaitė, 1915–2011).
Rašytoja Agnė Lukšytė mirė 2007 m. lapkričio 23 d. Australijoje, Sidnėjuje.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ