Tikriausiai sunkiai rasime žmogų, kuris nepirko loterijos bilieto – juk visuomet yra viltis, kad galbūt šįkart laimė atsigręš į mus. O pasiteiravę, ką veiktų, jeigu laimėtų milijoną, dažnai išgirstame: nusipirkčiau namą, mašiną, duočiau vaikams, anūkams, kažkiek paaukočiau vargšams, bažnyčiai. Per tą gerą dešimtmetį Lietuvoje jau ne vienas sugavo savo aukso paukštę, tačiau šių istorijų laimingų pabaigų labai nedaug. Kodėl dauguma viską paleido vėjais, kodėl jų gyvenimas netapo šviesesnis, gražesnis, kodėl nesugebėjo pasinaudoti likimo siųsta dovana?
Dar vienas pavyzdys. Didžiąją gyvenimo dalį buvęs eilinis darbuotojas staiga tampa valdžios žmogumi. Sakytum, pasitaikė proga daryti gerus darbus. Bet kur tau. Net artimi žmonės nesuvokia, kas atsitiko, iš kur tiek pagiežos, pykčio, paniekos kitaip mąstančiam, noro žeminti tuos, su kuriais visai neseniai prie vieno stalo valgė, darbe dalijosi vienu kabinetu.
Labai taikliai į tokius klausimus atsakė paprastas kaimo senolis: „Nenorėk, kad iš vargšo tapęs karaliumi, žmogumi išliktų. Karaliumi gimstama, o ne tampama. Pažiūrėk, kaip atrodo tikri turtuoliai: gyvena kukliai, turtu nesipuikuoja prieš kitus. Atmink, kad jūroje didžiausias pavojus žmogui blaškomame laivelyje nelaimės metu yra ne tik nuskęsti, bet ir mirti iš troškulio, nors vandens neaprėpiamos platybės. Išgyvena tik tie, kurie turi patirties ir vandenį geria ne gurkšniais iš jūros, o renka po lašelį, susikaupusį nuo drėgmės ir rūko. Gyvybę išgelbsti ne pilnos rieškučios sūraus vandens, o tie menki lašeliai. Taip ir gyvenime – visi gerbiami žmonės aplinkinių palankumą pelnė, kad laikėsi duoto žodžio, buvo nuolankūs.“
Nesąžiningas vadovų, verslo žmonių elgesys, melas ir netgi kerštas privertė suprasti vieną kraupią tiesą, kodėl tiek daug žmonių savo noru pasitraukia iš gyvenimo. Ne kiekvienas gali pakęsti dviveidiškumą, taikstytis su neteisybe ar tarnauti melui. Ne visiems užtenka stiprybės ištverti viską.
Kas nutiko visuomenei, kuri melą priima kaip normą, akivaizdų sukčiavimą pridengia įstatymo spraga?
Labai norėčiau kelionės aplink pasaulį, tik va, bėda, tam reikia nemažai pinigų. Todėl prekes ir paslaugas kiekvienas renkamės pagal savo kišenę. Bet jeigu ta kišenė ne asmeninė, o biudžeto, tuomet galima labai daug ką nusipirkti į skolą – kurgi dėsis rajono Taryba, turės skirti pinigų. Nors taip negalima daryti, tačiau nesidrovima sakyti, kad tokį sprendimą diktuoja gyvenimas. Koks gyvenimas? Kas diktuoja? Sąžiningam žmogui teisingą sprendimą padiktuoja sąžinė, o kas tokiems diktuoja – postas, dovanos, puikybė ar viliojantys pasiūlymai? Tik jie vieni ir težino…
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ