Praėjusį penktadienį dailininkės Veronikos Šleivytės paveikslų galerijos kiemelis atgijo. Sulaukta gausaus būrio lankytojų, nes proga susitikti neeilinė – minėtas galerijos įkūrimo 30 metų jubiliejus. Nors gausus V. Šleivytės kūrybinis palikimas išsibarstęs po visą Lietuvą, daugiausia jos darbų saugoma būtent jos gimtuosiuose namuose, Viktariškiuose. Prisiminti dailininkę ir dar kartą pasidžiaugti jos darbais susirinko menininkės talento gerbėjai, tie žmonės, kurie turėjo progą ją pažinti, ir jaunoji karta, kuri apie šią neeilinę asmenybę žino tik iš knygų ir pasakojimų.
Pagerbta dailininkė
Autorės nuotraukos
Pirmiausia rinktasi prie V. Šleivytės kapo Antašavos kapinėse. Kelias tylos minutes sustojus dar kartą prisiminta visada energinga, daug draugų turėjusi, humorą mėgusi kūrėja.
Dailininkė, fotografė Veronika Šleivytė gimė 1906 m. gruodžio 6 d. Antašavos miestelyje, daugiavaikio kalvio šeimoje. Didelei Šleivių šeimai gyvenimas nebuvo lengvas. Kai Veronikai suėjo ketveri metai, tėvas Jonas Šleivys trobą perkėlė iš miestelio į Viktariškių kaimą.
Savo laiškuose V. Šleivytė yra rašiusi, kad prie Pyvesos ganydama turtuolių karves svajojo būti piešimo mokytoja. Ją žavėjo gamtos grožis – medžiai, pievos, gėlės, sruvenantis vanduo. O šaltais žiemos vakarais matydama, kaip sesuo mezga raštuotas pirštines, siuvinėja rankdarbius, girdėdama, kaip mama dainuoja dainas, sėmėsi kūrybinio įkvėpimo. Nors gyveno vargingai, V. Šleivytė baigė pradžios mokyklą. Šeima neturėjo lėšų ir tėvas prieštaravo, tačiau Veronika pradėjo mokytis Kupiškio gimnazijoje. Čia labai veržėsi piešti.
1924 m. įstojo į Kauno meno mokyklos grafikos studiją, įgijo grafikės specialybę. Tačiau dailininkė visada mieliau kūrė tapybos darbus. Tikslios statistikos apie V. Šleivytės sukurtus meno kūrinius nėra, manoma, kad per šešiasdešimt savo intensyvaus kūrybinio darbo metų ji yra sukūrusi daugiau kaip 2 tūkst. grafikos ir pastelinės tapybos darbų, surengusi apie 90 grupinių bei personalinių parodų visoje Lietuvoje.
Darbai liko tėviškėje
V. Šleivytės darbai saugomi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje, Kupiškio etnografijos muziejuje, privačiose kolekcijose. Daugiausia jų – paveikslų galerijoje Viktariškiuose.
Pasak Kupiškio etnografijos muziejaus direktorės V. Aleknienės, menininkė turėjo svarbų gyvenimo tikslą. Tai, ką gražiausio yra sukūrusi, visada norėjo palikti tėviškėje, todėl savo tėvų sodybą su visais pastatais ji padovanojo buvusiam Antašavos kolūkiui – su sąlyga, kad čia būtų įkurta jos kūrinių galerija. Dailininkės svajonė išsipildė. Antašavos kolūkis 1985 metais, tuometinio jo pirmininko Albino Vaižmužio iniciatyva, į gimtąją dailininkės sodybą Viktariškių kaime atkėlė du gyvenamuosius namus ir šešias klėtis. Jose buvo eksponuojama 270 V. Šleivytės dovanotų grafikos ir pastelinės tapybos darbų. Gimtojoje pirkioje, kurioje ji gimė ir augo, palikti buities apyvokos daiktai.
Tačiau laikas bėga, pastatai sensta. Muziejininkų iniciatyva, sutinkant 30-ąjį V. Šleivytės paveikslų galerijos jubiliejų, buvo įgyvendintas projektas ir gavus lėšų pavyko atnaujinti dailininkės ekspozicijas. Pasak V. Aleknienės, visų paveikslų eksponuoti nėra sąlygų, tačiau nemažai jų įvilkti į naują rūbą tarsi atgijo. Jie suteikia progą į menininkės gyvenimą ir kūrybą pažiūrėti visai kitu žvilgsniu. Savivaldybės lėšomis atnaujintos ir klėtys, kuriose eksponuojami darbai.
V. Šleivytės dailės palikimą galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji – tai tarpukario ir pokario metais kurti grafikos darbai, kuriuose ji realistiškai vaizdavo valstiečių gyvenimą. Antroji – tapyba pastelės technika. Pastelinių peizažų, portretų, gėlių natiurmortų tapytojos darbai pasižymi paprastumu, nuoširdumu, nesudėtinga paveikslų kompozicija. Pastelinės tapybos kūriniuose atspindimas gamtos grožis, o kūrybos temos gimė iš Antašavos apylinkių pievų, gimtosios Pyvesos upelės, kelionių po įvairias Lietuvos vietas.
Dar vienas dailininkės pomėgis buvo fotografija. Ji fiksavo savo, artimų žmonių gyvenimą. Mėgo įamžinti susibūrimus Viktariškių kaime per šventes, vasaros atostogas, gyvenimą Kaune ir kt.
Dalijosi prisiminimais
Pasigrožėjus dailininkės darbais, sugužėta į V. Šleivytės paveikslų galerijos kiemelį. Muziejaus specialistė Jolanta Knizikevičienė trumpai priminė galerijos įkūrimo istoriją ir pabrėžė, kad tąkart tai buvo vienintelė tokio tipo galerija kaime.
Poetinę kompoziciją, kurioje išsamiai atspindėtas V. Šleivytės gyvenimas ir kūryba, parodė Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos mokinės.
Renginyje dalyvavo kuriant galeriją aktyviai prisidėjęs A. Vaižmužis. Jis dailininkę V. Šleivytę pažinojo nemažai metų. Iki šiol prisimena ir pirmąjį jų susitikimą. „Man buvo pranešta, kad atvyko dailininkė iš Kauno, tada ir užsimezgė mūsų pažintis. V. Šleivytė pasakojo, kad turi daug paveikslų ir kad norėtų juos padovanoti gimtajam kaimui“, – kalbėjo A. Vaižmužis.
Pritarus skirti lėšų muziejaus įkūrimui, imtasi darbo. Pasak A. Vaižmužio, jo buvo įdėta daug – suremontuotas namas, klėtys, dirbo nemažai statybininkų. Darbai užtruko apie trejus metus ir 1985 m. rugsėjį surengtas paveikslų galerijos atidarymas. Sulaukta apie 500 svečių, parengta ekspozicija ir iškilmingai pranešta, kad paveikslai dovanojami kolūkiečiams. Ilgainiui kolūkiai iširo, tada muziejus buvo perduotas Savivaldybės žinion, o ši patikėjo juo rūpintis Kupiškio etnografijos muziejui.
A. Vaižmužis vylėsi, kad muziejus ir toliau gyvuos, bus aktyviai lankomas. Renginio dalyviams jis papasakojo ir apie pačią dailininkę. Pabrėžė, kad ji buvo labai įdomi asmenybė, mėgo bendrauti. Daug kartų vietiniams kaimo gyventojams jos pakviestiems teko dalyvauti dailininkės organizuojamose parodose. Koncertuoti dažnai vykdavo ir saviveiklininkai. Mielai kraštiečių dailininkė laukdavo savo namuose Kaune, Žaliakalnyje. Kad atvyksta į Antašavą, ji visuomet pranešdavo ir būdavo mielai sutinkama.
Prisiminimais apie savo darbo metus V. Šleivytės paveikslų galerijoje dalijosi Stanislava Gruodienė. Ji lankytojus čia priiminėjo net 20 metų. Ilgametė darbuotoja tvirtino, jog dirbti su žmonėmis jai labai patiko. Moteris džiaugėsi, kad muziejus keičiasi, kad čia eksponuojamos ir kitokios parodos.
Dar viena muziejaus specialistė Irena Paulina Dlutskienė teigė, kad į šią galeriją ji buvo užsukusi trumpai – aštuonerius metus. Vos pradėjusi čia dirbti, norėjo kuo daugiau sužinoti apie Šleivių gyvenimą, todėl aplankė kiekvieną vietinį žmogų. Žmonės pasakojo, kokia buvo autoritetą visame kaime turinti šeima. Šleivių kieme visada būdavo labai daug kaimynų vaikų, jie čia ir duonos gaudavo, ir darbų – tai lapus sugrėbti padėdavo, tai kokią lysvę nuravėdavo. Ir Veronikos, iš Kauno grįžtančios, jie visada labai laukdavo. Ji dažnai jiems iš didmiesčio atveždavo draugių vaikų išaugtų drabužėlių. Visada stengėsi žmonėms padėti, todėl ir žmonės jai buvo geri.
Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Rimantas Jocius pasakojo, kad kartą jam yra tekę V. Šleivytę nuvežti į Kauną. Pasak jo, šis trumpas susitikimas iki šiol tebėra atmintyje. Dailininkė paliko tiesmukos, atvirai savo nuomonę išsakančios, net stačiokiškos moters įspūdį, tačiau su ja bendrauti buvę labai įdomu.
Rajono mero pavaduotojas Aurimas Martinka prisiminė, kad šioje galerijoje neseniai viešėjo latvių ir lenkų delegacijos. Pasak jo, svečiai buvo labai nustebę, kad kaime dar galima rasti tokių unikalių muziejų. Vicemero teigimu, kitais metais planuojama šioje sodyboje atkurti autentišką aukštaitišką darželį. Neseniai sodyboje buvo nugenėta nemažai medžių, vieną reikėjo nupjauti, todėl dovanų iš rajono Savivaldybės galerijos specialistei įteikta kalninė pušis linkint rasti jai tinkamą sodybos vietą.
Į renginį atvykusi V. Šleivytės dukterėčia Regina Vilimienė atminimui paliko tetos laidotuvių nuotrauką.
Nuoširdžiais prisiminimais renginio metu pasidalijo Viktariškių kaime augusios Palmira Balinskienė, Irena Meiduvienė ir kt. Pasak P. Balinskienės, vaikai, kurių tuomet kaime buvo daug, labai laukdavo Veronikos (visų vadintos Verute) atvykstant. Pokario metų vaikams daug ko trūko – maisto, drabužių, todėl pavaišinti jos atvežtais žirniukais ir saldainiais visi būdavo be galo laimingi. Su dailininke jie eidavo piešti, padėdavo molbertą, kėdutę panešti, tik savo dažų jiems menininkė nepatikėdavo. Jų kvapą moteris pasakojo pamenanti iki šiol. „Tada kaimas buvo pilnas gyvasties. Smagu, kad muziejus mena mūsų vaikystę“, – sakė P. Balinskienė.
Panevėžyje šiuo metu gyvenanti I. Meiduvienė kalbėjo, kad V. Šleivytė labai mylėjo gimtą sodžių, o paveikslai buvo kaip jos vaikai. Ji prisiminė, kad kai dailininkė atvykdavo į kaimą, net papuoštus vartus jos sutiktuvėms pastatydavo. O vaikai galėjo pamatyti garsių mokslininkų, dailininkų. Moteris pamena, kaip kartą dailininkė paprašė iš netoli sodybos augusio rugių lauko priskinti ir atnešti rugiagėlių. Jos liko įamžintos viename dailininkės paveikslų.
Jubiliejinio renginio svečiams įteiktos ryškiaspalvės saulėgrąžos. Jo įkūrėjams, buvusiems darbuotojams ir popietės svečiams etnografijos muziejaus direktorė V. Aleknienė įteikė padėkos raštus. Šventinę nuotaiką kūrė Kupiškio meno mokyklos auklėtiniai.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ