Pirmasis rudens pasiuntinys – rugsėjis, sausio orų pasiklausęs, užmena mįsles: rudenį gimęs, žiemą miegojęs, vasarą augęs ir gyvent nustojęs ir – pavasarį geltonas, rudenį baltas – kas? Tai rugys ir žąsiukas. Ak, jau rudugys – rudens mėnuo, beržai ruduoja – rugius sėk. Ir žolė jau ruduoja, nuo saulės, nuo lauko nurudavęs drabužis. Kur saulė kabino, per vasarą rankos, veidas labai surudavo. Ir žąsį reikia ilgiau kepti, kad paruduotų. O ruduokės labai raugintos gardu. Rudenį visko gausu – nebėra kur kraut! Mat žiema krosniai, pavasaris – svečiui, vasara – paguodai, o ruduo – aruodui. Ar šįmet širšių ruduo (sausas) – be lietaus bus, ar uodų ruduo (šlapias) – šiltu lietum lis?
Ak, koks bus, toks gerai. Tik kad ilgiau žydėtų rudbekijos ir kad nekankintų rutina – ilgą laiką nekitęs įprotis, sustabarėjimas. Nesmagu, kai esi tarsi stagaras – daužaisi tada it kirminas riešuto lukšte.
Rudenį kartais ir duona per juoda. Nors sakoma, kad duona niekada nenusibosta, vis dėlto gardžiau, kai įvairesnė – vienąkart iškepta ant ajerų, kitąkart ant kopūstlapių ar klevo lapų. Ak, neišsiviriau iš klevo sulos tiršto sulainio (sirupo), gerą šaukštą į košę įdėjus būtų atgaiva širdžiai.
Klevas drauge su obelimi ir šermukšniu yra rugsėjo šeimininkai. Šį mėnesį gimę vaikai kleveliai būna nešykštūs, geri ūkininkai ir verslininkai, mėgsta pasižmonėti. Obelėlės mergelės mielos, tvarkingos šeimininkės ir geros motinos. Graži ir šermukšniukų dalia – jie ir turtingi, ir protingi, ir nenuolaidūs, ir patikimi, ir sąžiningi, ir ne švaistūnai. Jei visas šias savybes kiekvienas nešiotumės suvėrę lyg šermukšnio uogų karolius – obelis ne tik su sidabro, aukso, deimanto vaisiais, bet ir su stebuklingais žibančiais paukščiais, saulės žirgais, gyvybės vandeniu išaugtų. Tai žmogaus svajonių svajonė! Kad tik ji neatsimuštų į nejautrias duris tarytum didžioji rudenio šalna. Kada gi svajonė greičiau virsta tikrove – ar rudens vakare, kai tamsios naktys, per langą pritykinęs pasižiūri, ką kaimynai dirba, ar – eini pats anksti dirbti, sarmata gi eiti dirbt, kai jau saulė seniai patekėjus. Vieną šimtas prakaitų išpila, kai pasielgė kaip ožys kopūstuose, kad gėda buvo! O kitam sarmata lyg žvirbliui lietus, pasipurtė – ir sausas. Argi čia tiesa – kai pažins vaikai sarmatą, geriau klausys? Juk gėda ne dūmai – akių neišės.
Turtingas kaip ruduo, linksmas kaip pavasaris, sveikas kaip žuvis ir greitas kaip paukštis – tokį puošnų obeliską susikuri ir – eini ar neini, bet kur tau skirta, ten ir suklupsi. Esti pasauly visaip: šiandien šilkuose – rytoj skarmaluose.
Ak, gal man smagalvė sukas, ruduoja, kad niekus čia kalbu? Viešpatie išganytasai, kakta niežti – bus sarmatos…
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ