Eleonoros Vaičeliūnienės nuotrauka
Poetas ir prozininkas Petras Zlatkus gimė 1940 m. rugsėjo 23 d. Noriūnuose.
Žinyne „Kas yra kas Lietuvoje“ rašoma, kad P. Zlatkus 1957–1959 m. mokėsi Kauno respublikinėje kino mechanikų mokykloje. 1959 m. dirbo Kupiškio r. kino direkcijos kino mechaniku, vėliau tarnavo armijoje. 1962–1963 m. P. Zlatkus – Kremenčiugo (Ukraina) naftos perdirbimo gamyklos darbininkas, 1964–1968 m. – spaustuvininkas, jūreivis, elektromonteris, kino mechanikas Odesos srityje. Nuo 1969 m. kupiškėnas dirbo Jonavos statybos treste elektromonteriu, nuo 1973 m. – Jonavos azotinių trąšų gamyklos priešdujinės apsaugos gelbėtoju, nuo 1989 m. – AB „Achema“ apsaugos tarnybos darbuotoju, nuo 1998 m. iki pensijos – Jonavos politechnikos mokyklos elektromonteriu.
Šiame žinyne pateikiamas ir P. Zlatkaus moto: „Deja, ir tūpčiojimas vietoje įeina į nepertraukiamą darbo stažą.“
Kupiškėnas „į literatūrinį liūną paniro besimokydamas šeštoje klasėje: pastūmėjo pirmoji V. Rudoko eilėraščių knygelė „Žydi eglių viršūnės“. Prie šios nusikalstamos veiklos nemažai prisidėjo mokyklos direktorė Kukulienė (V. Kukulo motina), klasės vadovė Valentaitė ir žavingoji rusų kalbos mokytoja Lapavičiūtė“, – rašoma 1999 m. „Panevėžio ryto“ straipsnyje „Esminiai autoriaus biografijos bruožai“.
P. Zlatkaus, debiutavusio spaudoje 1968 metais, tris kartus tapusio Aukštaitijos žurnalistų susivienijimo apybraižos konkursų laureatu, Vidurio Lietuvos draugystės konkurso laureatu bei ne kartą Jonavos rajono publicistinių kūrinių konkursų laureatu, kūryba labai įvairi. Tai ir eilėraščiai, apsakymai, ir humoreskos, parodijos, ir eilėraščiai vaikams.
„Pirmieji žingsniai“ (1993 m.), „Baimės akys“ (1994 m.), „Moteris iš tyliosios gatvelės“ (2003 m.), „Saldus Birutės Skopės gyvenimas“ (2015 m.) – tai trumpi ir tikroviški pasakojimai apie žmogaus vidinį gyvenimą. Į knygelę „Kontra Banda“ (1997 m.) autorius sudėjo humoreskas ir parodijas. Atsivertę P. Zlatkaus knygelę „Rimtai – apie tai…“ (2012 m.) perskaitysime trumpas šmaikščias epigramas apie šiandienos politikus ir jų darbus, galbūt rasime atsakymą į klausimą, ar „sunku šliaužti į karjeros kalvą, išdidžiai pakėlus galvą“.
P. Zlatkus išleido penkias eilėraščių knygeles, kurias vaizdžiai apibūdina pats poetas: „Mano eilėraščiai – mano kančia ir džiaugsmas mano – viskas, ką man gamta motulė davė. Kaip nusidėjėliai dalinos Rojaus vaisiais – aš dalinuosi su jumis kūryba savo.“ Penktosios eilėraščių knygos „Kol stygos mano lyros skamba“ (2014 m.) įžangoje autorius rašo: „Eiles reikia jausti. Todėl jos skaitomos tyloje ir vienumoje. Ir jeigu jos jaudina minties gilumu ir įvairove, jei pakylėja virš kasdienybės – tai poezija! Ypač meilės. Ji nuoširdi. /…/ Gyvenimas be poezijos – blankus ir liūdnas, kaip pavasaris be paukščių čiulbesio ir gėlių žydėjimo, be meilės ir grožio.“
P. Zlatkaus eilėraščiai artimi ir suprantami daugeliui, nes juose – gyvenimo tiesa, jaudinančios mintys apie draugystę ir meilę, apie gamtos ir žmogaus būties grožį:
Ko iš tavęs,
Gyvenime, man reikia?
Atrodo – nieko.
Tiktai mažumos.
Kad ne taip greit
Pro šalį bėgtų laikas,
Gyventų angelas
Ir aitvaras namuos.
Kad grūdas
Varpoje subręstų,
Širdis nejaustų
Rudenio šalnos.
Kai kambarys
Tamsoj paskęsta,
Girdėt šalia
Alsavimą žmonos.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ