Sakoma, kad kiekviena diena žmogui gali tapti gera gyvenimo pamoka. Visgi dažniau mus prislegia kasdienybės rutina. Bet ji nėra absoliutus blogis. Kartais net nepamąstome, kad tarp rutinos ir saugumo galima parašyti lygybės ženklą.
Dažniausiai į netikėtas, ekstremalias situacijas pakliūvame per atostogas, laisvalaikiu.
Gerai, jei tie išbandymai nugula tik į gyvenimiškos patirties skrynią. Antai pajusti, ką reiškia, kai susiduria keli automobiliai ir sugadinami nepataisomai, o tau, sėdėjusiam viename iš jų, beje ir kitiems šio įvykio dalyviams, nė įbrėžimo, yra savotiškai įdomu ir virsta vienu iš vasaros nuotykių. Tuomet tik reikia padėkoti Dievuliui už tokią jo mielaširdystę.
Gera, kai ištikus nelaimei jauti draugo petį, kitų žmonių pagalbą. Liūdna, kai eilinį kartą įsitikini, kad tautiečiai abejingi tavo problemoms, o daug geriau iškilusius sunkumus padeda įveikti, supranta, į kokią padėtį esi svetur pakliuvęs, visiškai nepažįstami žmonės užsieniečiai.
Tokie buvo lenkai Vladislavas ir Dorota, kurių autoservise laukėme kelionės namo nevažiuojančiame kemperyje beveik visą savaitę. Su pani Dorota net juokavome, kad jiems reikės pirkti karvę. Mat aš moku ją melžti ir galėsiu jų namų ūkiui bent taip pasitarnauti, kol parsirasiu namo.
Smagu buvo pavakaroti svetingų lenkų namo verandoje su jų šeimos draugais slovakais. Po žodelį, po žodelį įvairiomis slavų kalbomis ir visai gerai susikalbėjome.
Įdomiausia buvo paklausinėti, kaip gyvena kitur žmonės. Pasirodo, visi kruta panašiai, visiems brangios ir svarbios panašios vertybės. Slovakų šeima verčiasi perpardavinėdama daržoves ir vaisius. Šeimos galva Martinas skundėsi, kad dėl sausros šiemet prastas melionų derlius. Jo žmona Eva papasakojo, kad jie dar laiko apie dešimt juodų vietnamietiškų kiaulių. Jų mėsa – tikras delikatesas. Klientų nestinga, nes Martinas bendrauja su įvairių miestų daržovių sandėlių vadovybe. Anot jo, elitas mėgsta per šventes savo svečius nustebinti gurmaniškais, nekasdieniškais patiekalais. Labiausiai nustebino šios šeimos penkiolikmečio sūnaus laisvalaikio pomėgis. Jo motina noriai parodė mobiliajame telefone keletą nuotraukų, kuriose nufotografuoti sūnaus kepti įmantriausių formų tortai.
Dorota ir Vladislavas parodė neseniai vykusių sūnaus vestuvių nuotraukas. Vestuvėse dalyvavo apie 200 svečių. Puotavo tris dienas. Šiai šventei buvo išleista apie 20 tūkst. zlotų. Tiesa, šią sumą perpus pasidaliję su marčios tėvais. Tokios didelės vestuvės gal ne tik iš puikybės. Paaiškėjo, kad abu sutuoktiniai yra kilę iš didelių šeimų. Žmona net iš aštuonių vaikų šeimos. Taigi vien artimiausių giminaičių susidarė labai daug.
Pasak Dorotos, ir jų kaimelyje yra žmonių, išvykusių laimės ieškoti į Angliją, Airiją. Visgi daugelis vietinių gyvena gana pasiturinčiai. Vieni ūkininkauja, kiti turi darbą aplinkiniuose miesteliuose. Bedarbių beveik nėra. Kaip ir pas mus, kas nori, darbo susiranda.
Tokie pokalbiai padėjo sklaidyti stresą dėl ne visai sėkmingai susiklosčiusios mano atostogų kelionės. Tuo metu dar nežinojau, kad grįžtant atgal sėdėdama vilkiko, tempenčio kemperį, kabinoje be saugos diržų ne kartą mintyse sukalbėsiu „Sveika, Marija“ ir „Tėve mūsų“, kai naktį reikės skrieti keliu, vingiuojančiu per Tatrus.
Pagaliau mano ilgos, įdomios, kupinos nuotykių ir naujų pažinčių atostogos baigėsi. Vėl miela panirti į kasdienybės rutiną. To net nesitikėjau!
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ