žurnalistas
Galime išsižioję iki ausų, su ašaromis akyse klausytis mūsų politikų viešoje erdvėje skleidžiamų kvailysčių apie tai, kaip jie stosis mūru prieš pabėgėlių iš Azijos ir Afrikos srautus, choleros kolonomis bei maro legionais dundančius į Marijos žemę. Galima turiningai pasikalbėti su televizoriumi: pasveikinti Vengrijos puskvailių valdžią, renčiančią tvorą pasienyje prieš pabėgėlių ordas.
Svarbiau, kada nors tarp šios beprotybės įjungti bent jau lietuviškai valstietiškas smegenis ir suvokti, kad to srauto – nesustabdysi. Neišdegs. Nes taip yra globaliame pasaulyje: vieni gyvena turtingiau, kiti prasčiau, dargi be jokių teisių, švilpiant kulkoms, kada į namus naktį ateina viena kariaujanti pusė, dieną anų jau ieško kita. Net jei Afrikoje ir Afrikos bei Azijos sandūroje penketą metų nevyktų joks karas, pabėgėlių srautai vis tiek trauktų į turtingesnes šalis. Ir šio proceso niekas neįstengtų sustabdyti. Gal tik jis būtų mažiau tragiškas, mažiau masiškas ir jį, galbūt, būtų galima lengviau kontroliuoti. Tačiau turtingesni pasaulio regionai neišvengiamai trauks migrantus iš neturtingesniųjų. Taškas.
Todėl šiandien, perfrazuojant Michailo Bulgakovo klasiką, lietuviškų politikų tarškėjimo šia tema geriau išvis neklausyti. O ypač kai kurių konservatorių. Antai krikščionis Kęstutis Masiulis socialiniame tinkle brūkštelėjo: išvaryti iš Afrikos žmogų lengva, kur kas sunkiau išvaryti iš žmogaus Afriką. Akivaizdu, kad p. Masiulį galima nesunkiai išvaryti iš fizikos, iš pirmykščio, ikikrikščioniško urvo iškrapštyti – be šansų. Saugokite savo smegenis nuo šių, iš pirmo žvilgsnio patrauklių širdžiai blėnių, kurios jūsų smegenims turės daugiau negrįžtamų pasekmių nei būsima svetimtaučių migrantų kaimynystė Lietuvoje.
Gal pats laikas į problemą pažvelgti atviromis akimis, su nerimu, tačiau blaiviai ir – o tai svarbiausia – racionaliai.
Migrantai bus įvairūs. Siekiantys tikslo, besinaudojantys Lietuvos suteiktomis galimybėmis. Tokie kaip vietnamiečių kilmės buvęs Vokietijos švietimo, vėliau ūkio bei technologijų ministras, vicekancleris Philippas Roesleris. Arba Turkijos asiriečių stačiatikių kilmės Švedijos energetikos ministras Ibrahimas Baylanas. Tie, kuriems teko su jais bendrauti, man sakė, kad, ko gero, vienas šiandien yra didesnis vokietis už didumą tikrųjų – etninių. Kitas – didesnis švedas už daugelį autochtonų. Dėkingi juos priėmusioms šalims už galimybę išsimokslinti, patirti civilizuotos šalies gerovę ir kurti dar geresnę ateitį.
Tūkstančiai kitų imigrantų kitose ES šalyse įsiliejo į visuomenę ir savo intelektu, darbu prisideda prie tų šalių gerovės.
Yra kitų pavyzdžių, kada tie, kuriems emigravusiems į ES nepavyko pasinaudoti čia suteiktomis galimybėmis, užsidaro, pradeda ieškoti prasmės islamistų kuopelėse, virsta džihadistais ir priverčia Vakarų politikus guostis, esą multi-kulti (skirtingų kultūrų žmonių, gyvenančių vienoje visuomenėje) sambūvio politika patyrė krachą. Yra šiaip, specifinės nereliginiais principais susivienijusių getų aplink kai kuriuos Europos didmiesčius bendruomenių labiau socialinės problemos, kurios kartais prasiveržia riaušėmis, kairuoliškais lozungais ir valdžios institucijų obstrukcija. Yra visko.
Marselio, Antverpeno kvartalai, kuriuose gyvena dauguma išeivių iš Šiaurės Afrikos, manęs asmeniškai taip pat netraukia po pirmo ir, tikiuosi, paskutinio apsilankymo. Tačiau mano įspūdžiai iš ten (to negalėčiau pavadinti patirtimi) visiškai netrukdo mąstyti apie tai, kaip galima būtų spręsti imigrantų iš visiškai kultūriškai svetimų šalių integracijos Lietuvoje klausimą.
Arkliui aišku, lengva nebus. Tačiau visiškai nepriklausomai nuo to, kaip pasibaigs dabartinė migrantų krizė Europoje, atsakingos Lietuvos institucijos turėtų suburti kūrybiškai mąstančius valstybės pareigūnus, galbūt suburti atskirą įstaigą, kuri kartu su šalies aukštosiomis mokyklomis imtų tyrinėti mums visiškai nežinomus dalykus: Europos šalių patirtį integruojant migrantus, analizuoti jų padarytas klaidas ir sėkmės istorijas. Pagaliau sukurti labai aiškią aplinką atvykėliams ir skaidrią perspektyvą: jeigu rodysite pastangas integruotis, prisitaikyti prie čionykščių papročių, būsite aktyvūs darbo rinkoje (galbūt ne pačioje balčiausioje jos pusėje, visų pirma dėl vietos kalbos įgūdžių, kurie greičiausiai niekada netaps tobuli), laikysitės atokiau nuo kriminalinio pasaulio, Lietuva jūsų vaikams suteiks visiškai lygias galimybes išsimokslinti, visapusiškai naudotis visais šios visuomenės ir ES gyvenimo kokybės pasiekimais, taip pat galimybę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais. Tokiu atveju valstybė užtikrins, kad jūsų vaikai šioje šalyje bus saugomi nuo bet kokios tautinės, rasinės bei kitos diskriminacijos.
Priešingu atveju Lietuva suras išteklių jus deportuoti ten, iš kur atvykote.
Jeigu toks arba į jį panašus integracijos modelis būtų sukurtas, galėtumėme daug ramiau vertinti iš Briuselio mus pasiekiančias „migrantų kvotas“ ir žiniasklaidoje kuriamą tikrą iracionalų baubą. Žinoma, su sąlyga, kad ir politikai tiesiog užsičiauptų ir nustotų šia tema gąsdinti. Dalis jų savo gyvenime nematę nė vieno gyvo šiaurės afrikiečio ar azijiečio iš tikrųjų siekia primesti mums visiems savo urvinius kompleksus. Problema ta, kad tokie veiksmai bet kokiai ateičiai daro neatitaisomą žalą.
——-
Autorius: Rytas STASELIS