Saldumynų mėgėjai, užsukantys į „Kupiškėnų turgaus“ paviljoną, neaplenkia vienos jais prekiaujančios moters prekystalio. Išsirinkti gardesnį sausainį ar kitokį skanėstą kupiškėnams visada pasiūlo Antanina Damža. Tik puikiai lietuviškai kalbančios moters akcentas išduoda, kad ji – iš svetur. Antanina kilusi iš Baltarusijos. Čia prabėgo jos vaikystė, jaunystė.
Kupiškio krašte moteris gyvena visu dešimtmečiu ilgiau nei tėviškėje – jau trisdešimt ketverius metus.
Užaugo darnioje šeimoje
„Mane retai kas Antanina vadina, dažniausiai kreipiasi Tonia, Tania, nors tai – visai kitas vardas“, – sako A. Damža. Svetimą kilmę išduoda ir pavardė. Mergautinė Antaninos pavardė – Chomič. Po vestuvių sutuoktinio pavardę pasirinkusi moteris atvykusi gyventi į Lietuvą niekada nesvarstė ją sulietuvinti. Tiesiog nejautė tam poreikio. „Iš pradžių net nežinojau, kad galiu ją pasikeisti, tik paskui išaiškėjo, kad galima. Tačiau daug dokumentų būtų reikėję tvarkyti. Sulietuvinome tik dukros pavardę“, – kalbėjo A. Damža.
Antaninos gimtinė – pietvakarių Baltarusija. „Gimiau Bresto srityje, Ivacevičių rajone, Volkos kaime. Jis buvo nemažas, apie 500 namų, keturios didelės gatvės. Šeimoje augome trise, turiu seserį ir brolį“, – apie save pasakojo pašnekovė.
Antaninos tėtis Michailas ir mama Stanislava buvo baltarusiai, abu kilę iš to paties kaimo. „Tėčio netekau anksti, mirė sulaukęs penkiasdešimt septynerių. Jis buvo eigulys, visą gyvenimą sunkiai dirbo. Mama darbavosi kolūkyje. Tėvai visada gyveno ūkiškai, augino gyvulius. Laukai buvo toli nuo namų, todėl šienavimas – didžiulis darbas, vien kol šieną suveždavo, kiek laiko reikėdavo. Auginome daug bulvių. Darbas tais laikais nebuvo mechanizuotas. Atsimenu, turėjome kaponę, su kuria bulves kasdavome. Mama rugsėjo pradžioje pradėdavo ir visą mėnesį darbuodavosi. Aš buvau vyriausias vaikas, atsakingas už tvarką namuose. Sesei daugiau šienauti tekdavo, tačiau visi trys atlikti ūkio darbus tėvams padėdavome“, – gyvenimą tėviškėje prisiminė Antanina.
Pasak pašnekovės, visi vaikai buvo tėvų labai mylimi. „Labai mūsų darbais neužkraudavo ir itin griežti tėvai nebuvo. Žinoma, pabardavo, bet tikrai niekuomet nemušdavo. Dirbo, stengėsi visą gyvenimą dėl mūsų“, – kalbėjo moteris.
Gražiausio gyvenimo etapo – vaikystės prisiminimai išlikę Antaninos atmintyje. Ypač – gilios ir snieguotos žiemos Baltarusijos kaimelyje. „Mūsų namas buvo paskutinis gatvelėje, o iki mokyklos – apie du kilometrus. Žieminiai batukai būdavo trumpi, tai tėtis pirmas sniegu pėdas išmindavo, ir mes jomis į mokyklą žingsniuodavome. O sniego kartais sulig tvora prisnigdavo“, – sakė Antanina.
Į Lietuvą – po pažinties su vyru
Baigusi mokyklą, Antanina planavo stoti į Žemės ūkio akademiją studijuoti agronomijos, tačiau tikslui pasiekti pritrūko labai nedaug – vos pusės balo. Nepavykus pasirinko mokytis prekybos žinovės specialybės Novogrudoko prekybos technikume. Po dvejų studijų metų gavo siuntimą į Baranovičių miestą, netoli, apie 50 kilometrų nuo namų. Pradėjo dirbti prekių žinove radijo, fotoprekių, kanceliarinių prekių sandėlyje. Iš Bresto atvežtas prekes jai reikėdavo išdalyti po įvairias parduotuves. Čia moteris dirbo apie trejus metus.
Antaninos pažintis su šviesaus atminimo vyru Kazimieru, kilusiu iš Šimonių seniūnijos, Butkūnų kaimo, užsimezgė Baltarusijoje. Šioje šalyje jis atliko karinę tarnybą. „Aplink mūsų kaimą buvo nemažai karinių dalinių. Kartą tėvas paprašė vieno iš vadų, kad duotų mašiną šienui atsivežti. Davė. Kazimieras buvo vairuotojas“, – pirmąją pažintį su būsimu vyru prisiminė Antanina.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ