Autorės nuotrauka
Miško tipologijos mokslo Lietuvoje pradininkas Povilas Matulionis niekada nebuvo kupiškėnų užmirštas. Turime profesoriaus vardu pavadintą gatvę, mokyklą. Prieš dvidešimt penkerius metus atidarytas ir Povilo Matulionio namas – muziejus.
Įkūrimas strigo
Anksčiau, sovietiniais metais, P. Matulionio gatvė turėjo Maksimo Gorkio pavadinimą. Prireikė nemažai laiko ir pastangų, kol ji atgavo Lietuvos miškų tėvu vadinamo P. Matulionio vardą. Tada dar labiau sutvirtėjo ir idėja profesoriaus namuose įkurti muziejų. Norėta jį atidaryti 1985 metais, minint 125-ąsias profesoriaus gimimo metines. Deja, metas buvo ne tas ir tuometinei valdžiai atrodė, kad P. Matulionis – ne tokia asmenybė, kuriai įamžinti reikia įkurti muziejų. Tuomečio rajono miškų ūkio direktoriaus, buvusio urėdo Jono Morkūno pastangos iš pradžių nuėjo veltui. Atkaklus miškininkas savo planų neatsisakė.
„1987 m. tuometinis Kupiškio miškų ūkio direktorius J. Morkūnas miškininkų ir kraštotyrininkų vardu kreipėsi į rajono vykdomąjį komitetą dėl profesoriaus P. Matulionio memorialinio muziejaus įkūrimo. Prašymas buvo patenkintas: žmonėms, gyvenusiems M. Gorkio 18-ajame name, suteikti butai. Aptriušusį ir apdegusį pastatą, kurio viename bute buvo gaisras, ėmėsi remontuoti patys miškininkai. Per gana trumpą laiką iš paversto lindyne namo jie padarė gražų, apkaltą dailylentėmis pastatą. Iš visos Lietuvos į urėdiją plaukė eksponatai ir pažinojusių P. Matulionį prisiminimai. Beje, būtent J. Morkūno dėka buvo pakeistas gatvės pavadinimas iš M. Gorkio į P. Matulionio“, – 1994 m. gruodžio 21 d. „Kupiškėnų minčių“ numeryje rašė Nijolė Stulgienė.
Atidarymas – tikra šventė
Idėja realybe tapo sulaukus 130-ųjų profesoriaus gimimo metinių. „Darbas buvo pradėtas dar 1986 metais. Surinkti eksponatai kukliai, tačiau turiningai ekspozicijai, restauruotas profesoriaus namas, sutvarkyta aplinka. Rugsėjo 5-ąją, profesoriaus gimimo dieną, visi darbai buvo baigti, tačiau muziejaus atidarymo iškilmėms pasirinktas sekmadienis, rugsėjo 9-oji, taigi žmonėms laisva diena. Tai išties buvo reikšmingas įvykis ne tik Kupiškiui ir kupiškėnams, bet ir visiems Lietuvos miškininkystės mokslo, kurio pradininku ir buvo profesorius P. Matulionis, puoselėtojams. Jų iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Rokiškio, Palangos ir kitų miestų prisirinko išties nemažai, tik minioje, susispietusioje gatvėje prieš profesoriaus P. Matulionio sodybą – muziejų, jų nebuvo galima atskirti.
Muziejaus atidarymo dieną oras pasitaikė ne toks, kokio norėjome. Visą laiką sruvo smarkus lietus. Bet kartais sakoma, kad blogo oro nebūna. Ir čia susirinkę žmonės, nors ir apsigobę skėčiais, galbūt lietų sutiko kaip dovaną. Juk jis – visų žolynų ir miškų augintojas. Prie mikrofono, įtaisyto muziejaus priebutyje, pirmasis priėjo kupiškėnams nematytas žmogus miškininko uniforma. Tai Algirdas Valavičius, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas. Kas buvo Druskininkuose, „Girios aido“ muziejuje, prisimena šį žmogų. A. Valavičius yra vienas iš aktyviausių matulioniečių klubo narių. Beje, pastarųjų yra ir Kupiškyje. Tai jiems reikia dėkoti, kad mūsų mieste įsižiebė dar vienas kultūros židinys.
Muziejaus įkūrimo istoriją susirinkusiems papasakojo Kupiškio miškų urėdijos urėdas, irgi matulionietis J. Morkūnas. Jis dėkojo visiems, kas savo darbu prisidėjo prie muziejaus sutvarkymo, ekspozicijos įrengimo. Staliai ir kiti miškų urėdijos darbininkai dirbo čia 700 darbo dienų. Tautodailininkai kupiškėnai L. Perekšlis, H. Rakauskas, druskininkietis A. Česnulis sukūrė profesoriui P. Matulioniui skirtus darbus, kurie puošia šiuos kambarius.
Pagaliau po ilgų, bet net per tokį lietų nenusibodusių kalbų perkerpama juostelė ir mes patenkame į muziejaus vidų. Iškart krinta į akis užrašas: „Miškas, kurį mes aukso svarais saikome, yra niekas daugiau, kaip gamtos užmegztas mazgas iš siūlų, kurių vienas galas paslėptas žemės rutulio susiradimo spėjimuose, o kitas – dar slaptingesniame mūsų likime.“ Jie nežinotume, kad jie – profesoriaus P. Matulionio, pamanytume, kad čia pasaulinio garso poeto ar filosofo žodžiai“, – 1990 metų rugsėjo 15 d. „Kupiškėnų mintyse“ rašė Zita Staškūnienė.
Muziejus dabar
„P. Matulionis buvo plataus profilio asmenybė – miškininkas, mokslininkas, rašytojas. Muziejuje eksponuojamos ne tik jo išleistos knygos miškininkystės tematika, bet ir profesoriaus sudaryti žemėlapiai, jo ir šeimos nuotraukos“, – pasakojo muziejaus lankytojų priėmimu besirūpinantis Kupiškio miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Virginijus Stapulionis. Jis apgailestavo, kad muziejus beveik nėra lankomas. „Per metus sulaukiame vos vieno kito nevietinio lankytojo“, – sakė miškininkas.
Tačiau gyvasties yra. Muziejaus kiemelyje ne kartą buvo surengti P. Matulionio gimimo metinių minėjimai. Kupiškio miškų urėdija, švęsdama savo veiklos 50-metį prie muziejaus pastato pasodino ąžuoliuką.
Šalia gyvenamojo profesoriaus namo stovintis ūkinis pastatas buvo sutvarkytas ir jame nuo 2000 metų veikia rajono jaunųjų miško bičiulių sambūrio būstinė. „Į susirinkimus čia šiltuoju metų laiku susiburia miško bičiulių būrelių vadovai“, – sakė V. Stapulionis.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ