žurnalistas
Gal kokiais 1993 metais vienas tuometinės kelių policijos viršininkų per labai populiarią anais laikais radijo laidą, komentuodamas tikrą, o gal ir išsigalvotą problemą, esą kai kurie policijos stabdomi vairuotojai reikalavimus ignoruoja ir keliu nudrožia sau, pabaigė keistu suasmenintu kreipiniu. „Na, gerbiami nedrausmingi ir policijos reikalavimų nepaisantys vairuotojai, turiu jus įspėti, kad mūsų kelių patruliai labai taikliai šaudo“, – sakė jis.
Negalėčiau pasakyti, kad mane tasai grasinimas tada šokiravo. Žinia, 1993-aisiais laikai buvo požiauriai. Nusikaltėlių grupuotės buvo tiek įsisiautėjusios, kad vidury baltos dienos didmiesčio centre galėjo gatvėje prievarta įgrūsti patrauklią merginą į savo automobilį, jos kavalieriui prieš tai gerai užvožę į dūdą. Klestėjo reketas, banditai žudė vieni kitus ir aplinkinius. Situacija aprimo gal tik tuometinio Seimo nario Egidijaus Bičkausko iniciatyva parlamentui priėmus prevencinio sulaikymo įstatymą (kas iš dabartinių Lietuvos baudžiamosios teisės istoriją studijuojančių jaunuolių ką nors apie tokią priemonę yra girdėję?), leidusį įtariamuosius organizuotų gaujų narius grūsti už grotų be teismo. Ir grūdo kelerius metus, kol žmogaus teisių gynėjai iš Europos pakėlė propagandinį vajų apie labai grubius žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje.
Čia joks akmenėlis į žmogaus teisių gynėjų darželį. Tai Lietuvoje tuo metu vyravusios padėties iliustracija. Žmogaus teisių gynėjai aplinkinę Lietuvos tikrovę matė nebent dėvėdami teleskopinius akinius ir vertino ją pagal savo supratimą ir patirtį, o ne atsižvelgdami į žiauriąsias Lietuvos realijas ir grėsmę, kad tuo metu Lietuva galėjo tapti banditų režimo šalimi.
Politikai tam labai nesipriešino, daugelis tiesiog į savo kišenę gaudavo stimuliuojančių žalsvos spalvos popierėlių, kurie padėdavo galvoti, kad banditų režimas yra visai neblogas būdas pasijusti „žmogumi“. Kas kita, kad „žmogaus“ dydis anais laikais priklausė įvertinus, nuo kokio nominalo dolerio banknoto jis prisideginėja cigaretę. Kas kita, kad net mūsų politikai nesunkiai pajuto, jog vertindami nepriklausomybės priešaušrio entuziazmą, idealus ir vertybes, jie gali būti storą pasturgalį turintys veikėjai ir savo buvimą Seime, Vyriausybėje ar prezidentūroje kapitalizuoti (paversti pinigais).
Tie laikai, ačiū Dievui, baigėsi. Maždaug 1996-aisiais, kada baigėsi LDDP (Lietuvos demokratinės darbo partijos) koalicijos kadencija Seime.
Tačiau praėjusią savaitę nelauktai sugrįžo kai kurie prisiminimai apie juos: pasienio apsaugos pareigūnai gaudę nuo jų bėgusius automobilius įspėjamaisiais ar sustabdyti reikalaujančiais šūviais atėmė gyvybę 18-mečiui. Valstybės sienos apsaugos pareigūnai vijosi, stabdė, šaudė į orą, po to į bėglių automobilio padangas ir rado cigarečių kontrabandą bei į nugarą peršautą jaunuolį, kuris reanimacijoje mirė.
Mišką kerta, skiedros lekia?
VSAT vadas Renatas Požėla sako, kad prieš kontrabandininkus „vykstančiame kare“ iš viso šiemet į reikalavimams sustoti nepaklususių vairuotojų automobilių padangas pasieniečiai iš tarnybinių ginklų yra šovę keturis kartus. 17 kartų VSAT pareigūnai tarnybinius ginklus panaudojo paleisdami įspėjamuosius šūvius į orą. Pernai tokių atsitikimų atitinkama statistika: 8 ir 26. Be to p. Požėla pabrėžė manąs, kad ir šiuo konkrečiu atveju Leipalingyje pasieniečių gyvybei ir sveikatai buvo iškilęs pavojus. Pastaba, sakytume, it užkeikimas – labiau skirta teismui, o ne visuomenei. Nes grėsmė pareigūno sveikatai arba gyvybei yra būtina sąlyga panaudoti tarnybinį ginklą.
Kitokį požiūrį į šį įvykį išdėstė prezidentė Dalia Grybauskaitė (citata iš „Kurorto radijo“): „Žinant aplinkybę, kad buvo šaudoma ir pataikyta į nugarą, ši detalė sako, kad nebuvo grėsmės persekiotojams, tai yra pasienio tarnybos žmonėms, jų gyvybei. Tai reiškia, ginklas panaudotas prieš žmogų pertekline prasme ir, manyčiau, kad labai rimtas tyrimas turi būti daromas dėl kaltės, dėl nekokybiško pareigos atlikimo, šaudyti tokiais atvejais galima tik į padangas.“
Nemažos dalies komentatorių požiūriu, Jos Ekscelencija savo komentarą galėjo suturėti ir palaukti bent tyrimo pabaigos. Nes dabar – esą akivaizdžiai darė spaudimą įvykio aplinkybių tyrėjams ar net teismams.
Tačiau ar šalies vadovės komentaras – išties koksai kliedesys? Žinoma, kontrabanda yra kriminalinis nusikaltimas, žiauru, kada į šį verslą įsivelia arba yra įveliami vaikai. Ir vis dėlto, ar 18-mečio gyvybė yra verta tų automobilyje rastų cigarečių? Ar VSAT pareigūnų pašaudymas į kontrabandininkų automobilius yra koks nors tiras, gyvų taikinių medžioklė? O gal kontrabandininkų automobilį persekiojusiems pareigūnams sužaibavo akyse, kad bėgliai išdaužė galinį automobilio stiklą, pro kiaurymę iškišo seną „Oerlikoną“ ar ėmė svaidyti granatas su pėstininkų minomis?
Ne, tai buvo kontrabandininkai. Paprasti kontrabandininkai, o ne „žali žmogeliukai“.
——-
Autorius: Rytas STASELIS