Mažeikiškė Janina Juknienė mūsų krašte jau seniai. Prieš trisdešimt septynerius metus su vyru gyventi į Kupiškį ji atsikėlė iš Radviliškio. Miškininkės specialybę įgijusi moteris visus šiuos metus dirba miškų urėdijoje. Nors veiklos Janinai tikrai netrūksta, laiko pasikalbėti atostogų metu tikra žemaitė suranda.
Vaikystė – šviesus ir šiltas gyvenimo tarpsnis
Su J. Jukniene susitinkame jos jaukiuose namuose, visai šalia senosios urėdijos pastato. Šiame keturių butų name moteris su jau į Anapilį išėjusiu vyru miškininku Kazimieru įsikūrė 1982 metais. Aiškiai justi, kad tai miškininkų šeimos namai. Kvepia medžiu. Viską čia įrengė šviesaus atminimo moters sutuoktinis. Pro buto langus kasdien darbovietės – urėdijos pastatas matosi. Geros nuotaikos niekuomet nestokojanti žemaitė jau dešimt metų čia šeimininkauja viena. Tiesa, draugiją jai palaiko kalytė Tera. Aplankyti mamos nepamiršta ir po įvairius šalies miestus išsibarstę vaikai – sūnus ir dvi dukros su anūkais.
Prie kvepiančios arbatos puodelio susėdame jaukiai pasikalbėti. Tikra žemaitė leidžiasi į vaikystės prisiminimus: „Gimiau Mažeikių mieste, buvau antras vaikas šeimoje. Turiu vyresnę seserį ir du brolius.“
J. Juknienės tėvas, Vasilijus Margalikas, buvo Lietuvos rusas. „Seneliai gyventi į Lietuvą atvažiavo iš Baltarusijos, todėl tėtis gimė ir augo jau mūsų šalyje. Save jis visada laikė žemaičiu. Mama Uršula kilusi iš Žemaitijos, iš Tirkšlių. Ji visą gyvenimą dirbo parduotuvėje, tėtis – vairuotoju. Važinėdavo į tolimuosius reisus, vairavo greitosios medicinos pagalbos automobilį, autobusą. Parduotuvėje, kurioje mama dirbo, abu ir susipažino, – tėvelius prisiminė pašnekovė. – Tėvai buvo nutarę, kad turės keturis vaikus. Po sesers gimimo visi laukė sūnaus, o gimiau aš. Mama pasakojo, kad buvau labai ramaus būdo vaikas, turbūt tuo tėtį ir papirkau. Buvau jo numylėtinė. Nė vienam iš vaikų dviračio nenupirko, tik man. Mes gyvenome beveik pačiame Mažeikių centre, tėvai buvo pasistatę namuką. Mūsų namai buvo labai svetingi. Savo vaikų kaimynai dažniausiai mūsų kieme ieškodavo. Buvome savarankiški. Prisimenu, pareini iš mokyklos, valgyti paruošta nėra, bet ant krosnies padėti pomidorai, bulvių. Nusiskusdavome, išsivirdavome ir pavalgydavome. Arba, būdavo, parleki iš kiemo, atsipjauni duonos, pamirkai į vandenį, pabarstai cukrumi ir vėl atgal pas draugus. Mama iš parduotuvės parnešdavo senų, truputį papelijusių saldainių ir padėdavo ant krosnies, kad išdžiūtų. Tik nespėdavo, tuoj pat juos sunaikindavome. Tėtis griždamas iš reisų dažnai parveždavo arbūzų, žalių bananų, Nesulaukdavome, kol prisirps, suvalgydavome. Todėl iki šiol nuėjusi į parduotuvę dairausi kuo žalesnio. Tokius mėgstu. Vaikystė mano atmintyje – labai šiltas laikas: ilgos vasaros atostogos, futbolas kieme, pasivažinėjimai dviračiu ir būrys draugų. Mes gyvenome nelabai turtingai, bet draugiškai. Tėveliai vieninteliai visoje gatvėje turėjo televizorių, todėl per šventes visi vaikai rinkdavosi pas mus jo žiūrėti. Tėvelis buvo pats išmokęs groti smuiku, sesė ir broliai lankė muzikos mokyklą. Išskyrus mane. Labai bijojau egzaminų.“
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ