Įsivaizduokite, kad esate nepasiturintis žmogus ir jums valstybė nori skirti paramą. Kokia forma norėtumėte ją gauti – pinigais ar kokiomis nors prekėmis, pavyzdžiui – maisto produktais? Neabejoju, kad absoliuti dauguma jūsų atsakytų – žinoma, pinigais, o už juos įsigytume prekių, kurių labiausiai reikia. Iš tikro, parama pinigais yra pati universaliausia ir neutrali. Pats žmogus, o ne valdžios institucija sprendžia, kaip gauti pinigai bus panaudoti, todėl nelieka vietos korupcijai ir tiekėjų privilegijavimui.
Lietuvoje parama taip ir skiriama – daugiausia pinigais, dar ir tam tikromis lengvatomis, pavyzdžiui, kompensacijomis šildymui ir karštam vandeniui. Bet skurdą mažinti yra pasišovusi ir Europos Sąjunga, kurios įsteigtas Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondas skiria lėšų, kad už jas turi būti teikiama materialinė pagalba daiktais. Tai – nepiniginė parama, kurią gauna tie Lietuvos gyventojai, kurių pajamos neviršija 153 eurų vienam šeimos nariui. ES šalys, atsižvelgdamos į savo padėtį, gali pačios nuspręsti, kokiomis prekėmis pagalbą jos teiks – maistu, kitomis prekėmis, ar ir viena, ir kita.
Lietuvoje nuspręsta, kad parama bus teikiama maistu. Ne drabužiais, ne skalbimo milteliais, o maistu. Sprendimas remti maistu, o ne kokiais nors kitais daiktais gal ir visai neblogas – jis labiausiai atitinka pirminį žmogaus poreikį – būti sočiam. Remti maistu Lietuvoje jau įprasta – nebe pirmi metai veikia ir valdiškos programos, ir privačios iniciatyvos, tokios kaip Maisto bankas. Patirties apstu, bet imk ir nutik tu man, kad po tiek metų patirties paramos maistu krepšelis atrodo, švelniai tariant, keistai. Jame rikiuojasi įprasti – produktai: ryžių kruopos, kvietiniai miltai, trijų grūdų kruopos ir spagečiai. Visi kiti krepšelio „nariai“ yra 3 pakeliai greito paruošimo makaronų, tarp jaunimo „bomžpakiais“ vadinami, 2 indeliai greito paruošimo avižų košės, nedidukas sausų pusryčių mišinys ir viso grūdo makaronai. Sutikite, su esminiais poreikiais jie neturi nieko bendra.
Pečiais gūžčioja, galvas kraipo ir paramos dalintojai, ir gavėjai. Sako, cukrus ir aliejus vietoj „neįprastųjų“ produktų būtų kur kas naudingiau, tikslingiau. „Normalūs“ makaronai, o ne viso grūdo ar greito paruošimo taip pat būtų geresnė parama nepasiturintiems. Dalį viešojo pirkimo, kuriuo ir buvo nuspręsta, kad parama maistu atrodys būtent taip, buvo sustabdžiusi žemės ūkio ministrė, įtarimų sukėlė per brangūs miltai, keisti reikalavimai sausiems pusryčiams.
Nepaisant kilusio sąmyšio, parama maistu nesiliauja stebinti. Štai liepos 1 dieną socialinės apsaugos ir darbo ministrė patvirtino aprašą, pagal kurį ir vėl bus perkami maisto produktai. Finansuojamų produktų sąraše – 16 maisto produktų grupių, kurių dauguma lyg nekelia jokių abejonių – yra ir cukrus, ir aliejus, ir konservai. Bet finansuojamų produktų sąraše lieka, pavyzdžiui, sausainiai, greito paruošimo košės, sausi pusryčiai, apie kuriuos paramos gavėjai sako – ai, neturėjo kur dėti, tai mums atidavė.
Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, ir nieko keista, kad atsiėmę maisto davinį gavėjai tyliai nešasi jį namo. Krebždėti čia turėtų ne jie, ne paramos gavėjai, o finansuotojai, tai yra – mokesčių mokėtojai. Nes mums yra skirtumas, ką perka valdžia, ir kur po to šie pirkiniai nukeliauja. Štai jums tikra citata: „Va, tuos rudus makaronus tai tikrai šunims atiduodu.“ Spėju, kad būtent jie, rudieji, viso grūdo makaronai, ir kainavo daugiausiai.
Komentaras LRT radijui
——-
Autorius: