Kaip pamažu keičiasi žemės klimatas, taip keičiasi ir žmonių požiūris į gyvenimiškas situacijas, dalykus. Matyt, greitai ateis metas, kai matydami juodos spalvos sieną net susiriesdami šauksime, kad tai žalia ar bent švelni rožinė spalva. Kodėl taip manau? O todėl, kad ir blogas poelgis, pasirodo, gali būti švelniai geras.
Visai neseniai nemažas šurmuliukas kilo paviešinus informaciją apie prie vairo policijos sustabdytą neblaivų dvasininką. Pasirodo, kad didžiausia blogybė yra ne išgėręs vairuotojas, o žurnalistė, parašiusi straipsnį. Kaip ji taip galėjo, juk tai visų gerbiamas žmogus (dėl pagarbos niekas ir nesiginčijo, kalbėta apie blogą poelgį). Kodėl kiekvienas sulaikytas neblaivus vairuotojas su nuotrauka neatsiduria laikraščio puslapyje ir dar daug daug kitų komentarų, laiškų pasipylė kaip iš gausybės rago. Kodėl žurnalistai dar labiau smukdo vargšą tik vieną kartą suklydusį žmogų? Tokie atsiliepimai sukelia dar didesnę nuostabą, kai užtarėjų būrį papildė ir kunigu Andriumi prisistatęs laiško autorius. Nors pats prisipažino viso straipsnio neskaitęs, tačiau jį drąsiai įvertino – tai žurnalistės kliedesiai.
Tad ir norisi klausi tų užtarėjų, kaip jie reaguotų, jeigu būtų įvykusi skaudi nelaimė – po girto vairuotojo automobilio ratais pakliuvęs artimas žmogus. Ar nors kartą sulaikė neblaivų artimą, pažįstamą žmogų, sėdantį prie automobilio vairo? Galų gale, ar patys tiki tuo, ką sako, kad tai pirmas kartas? Gal pirmas kartas, kai buvo nutvertas? Paprastai pirmas alkoholio stiklelis būna vaikystės ar jaunystės metais, o paskui jau kartai nebeskaičiuojami…
Žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūno, kad turi valią, sugeba mąstyti ir ne tik pats atsakingai elgiasi, bet ir jaučia atsakomybę už kitus – šalia esančius. Nėra neklystančių, tačiau reikia mokėti pripažinti klaidas, atvirai įvardyti ydas. Tai ypatingai aktualu žmonėms, kurie laikomi bendruomenės pavyzdžiu. Jie vieši žmonės, todėl poelgiai, gyvenimo būdas yra lyg nuoroda, kaip turėtų elgtis paprastas žmogus. Pavyzdys yra tikrai užkrečiamas dalykas. Kaip elgsis užaugęs mokinukas matydamas per pamoką girtą mokytoją? O juk tokių pavyzdžių buvo ir Kupiškio rajone, nors apie tai pradėjus domėtis žurnalistams iš įstaigos vadovo išgirdome vos ne grasinimą, kad jeigu nutiks nelaimė ir geriantis mokytojas ką nors sau pasidarys, būsime kalti mes. Išvada peršasi, kad pagalba alkoholikui dar suprantama kaip jo tylus išsiuntimas namo išsiblaivyti. Bet ar tikrai tai pagalba? Gal tuomet nereikia stebėtis, kodėl per išleistuves kai kuriems apgirtusiems abiturientams prireikia išblaivinimo paslaugų, kodėl tiek daug girtaujančių nepilnamečių, kodėl jaunimas savo „kietumą“ įvertina išgertų butelių kiekiu.
Niekuomet nepamiršiu, kai dar būdama vaikas aludarių kraštu vadinamame Pasvalio rajone per vestuves mačiau epizodą iš vienos šeimos gyvenimo. Išgerti mėgstanti šeimos galva tiek prisivaišino, kad užmigo lauko tualete, todėl žmona nebeturėdama ką daryti iš vestuvių puotos padedama vaikų vyrą namo vežė su karučiais. Toks vaizdelis vestuvininkų buvo palydėtas plojimais ir net muzikantų maršu. Suprask, tai labai linksma. Deja, prabėgus daugiau kaip dvidešimt metų ši istorija nebeatrodo linksma. Dabar karučių namo parvežti reikia jau užaugusiems tos šeimos vaikams. Kodėl? Gal todėl, kad matė tokį pavyzdį, kad girtuoklystė buvo įvardyta tik kaip nedidelė silpnybė, nes tėvas ne tik gėrė, bet retkarčiais (nors tai buvo labai retai) kokį darbelį namuose padarydavo – turėjo geras rankas, bet – ir auksinę burnelę… O jeigu kas tuomet būtų griežtai pasakęs, kad taip negalima, kad tai blogai, ir reikia ne maršą groti, o prasipagiriojusiam gerą pamokslą išrėžti. Ten, kur visuomenė netoleruoja girtuoklystės, ji ir neklesti. Kai apgirtęs šlitinėja šeimos galva, bendruomenės vadovas, Seimo narys, dvasininkas, mokytojas, teisėjas ar kitas pavyzdžiu kitiems laikytinas asmuo, reikia ne tik melstis, bet ir konkrečiai veikti – pirmiausiai ištiesti pagalbos ranką ir daug kartų pasakyti, kad tai yra blogis, tai juoda spalva visuomenės akyse, ji neišbluks, kad ir kaip ją skalbtum gražiais žodžiais. Negydoma liga tik progresuoja ir užkalbėjimai retai kada vietoje tikrų vaistų ar net chirurginės operacijos būna veiksmingi.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ