Daugelis sporto bendruomenės narių Kupiškio rajono kūno kultūros ir sporto centro vadovę Laimutę Šližauskienę puikiai pažįsta. Bet ne visi žino, kad į mūsų kraštą su šeima prieš penkerius metus atsikėlusi moteris – tikra suvalkietė, kilusi iš Marijampolės rajono. Apie vaikystę, specialybės pasirinkimą ir apie tai, kaip pavyko pritapti Aukštaitijoje, su ja ir pasikalbėjome.
Vaikystė vienkiemyje
L. Venclovaitė-Šližauskienė gimė ir augo Marijampolės rajone, gražiame vienkiemyje – Elniakalnio kaime. „Mūsų sodyba visai šalia Varnabūdės miško. Tėtis pasakojo, kad iš jo dažnai ant netoli namų buvusio kalnelio ateidavo elniai pagulėti. Mano tėviškė Marijampolės ir Prienų rajono sandūroje, labai patogioje vietoje, iki Marijampolės dvidešimt penki kilometrai, iki Prienų – dvidešimt, iki Kauno – keturiasdešimt penki. Kiek pati domėjausi savo giminės medžiu, į šią sodybą į žentus atėjo tėčio senelis, mano prosenelis Tomas Venclova. Dabar čia gyvena jau ketvirta Venclovų karta. Kai kūrėsi kolūkiai, tėtis keltis į miestą nenorėjo, todėl savo tėviškėje pasiliko. Vietoje seno rąstinio namo tėvai vėliau pasistatė naują. Senasis namas buvo su seklyčia, priemene. Jame stovėjo duonkepė krosnis, kurioje mama pati duoną kepdavo. Buvo ir koklinė krosnis, su broliais nuolat pešdavomės, kuriam ant vadinamojo „liukto“ pasišildyti. Naujus namus ėmėmės statyti 1990 metais. Patys dirbome – su broliais lentas kalėme, pertvarų plytas nešiojome, langus dažėme. Naujajame name mamos pageidavimu taip pat, tik jau rūsyje, buvo sumūryta duonkepė krosnis, o kambaryje „liuktas“. Beveik savarankiškai namus ir pasistatėme. Tėtis prie sunkaus darbo buvo įpratęs – Sibire dirbo miškų ūkyje traktorininku, tuo visą gyvenimą užsiėmė ir grįžęs į Lietuvą“, – pasakojo suvalkietė.
Šviesaus atminimo Laimutės tėtis Albinas buvo kilęs iš gausios šešių vaikų šeimos. Visi – buvę tremtiniai. Šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį prie Baikalo ežero. Į Lietuvą grįžo po dešimties Sibire praleistų metų. „Kai šeimą ištrėmė, mano tėčiui buvo keturiolika. Sibire prabėgo gražiausi paauglystės, jaunystės metai. Grįžęs į tėviškę jau buvo to amžiaus, kai reikėjo tuoktis. Pasakojo, kaip su savo pusbroliu vyko į žvalgytuves nuotakos ieškoti. Mama juokėsi, kad juos pamačiusi nutarė, jog už pusbrolio eitų, o už tėčio – tai jau ne. Bet išėjo kitaip“, – kalbėjo pašnekovė.
Laimutės mama buvo vyriausias vaikas. Norėjo būti siuvėja, bet reikėjo mažesniais šešiais broliais ir dviem seserimis rūpintis, todėl mokytis nebuvo laiko. Tačiau gražiai audė rankšluosčius, lovatieses. Ištekėjusi rūpinosi namais, šeima, ant jos pečių gulė ir ūkio priežiūra. Didelis jis nebuvo – karvė, arklys, kiaulė, tuo laiku daug gyvulių laikyti neleisdavo, tačiau darbo apie gyvulius, prižiūrint didelę sodybą ir auginant vaikus buvo į valias.
Augo su trimis broliais
„Vestuves tėvai atšoko žiemą, po jų apsigyveno tėčio tėviškėje, čia gimiau aš ir dar trys broliai, – apie savo šeimą pasakojo pašnekovė. – Esu pati jauniausia, vyriausias brolis Algimantas netrukus švęs penkiasdešimt antrąjį gimtadienį. Jis su šeima gyvena Airijoje, jau džiaugiasi anūku. Kitas brolis Kęstutis įsikūręs Marijampolėje, augina du sūnus. Jauniausias Gediminas ūkininkauja tėviškėje, turi tris vaikus.“
Augant vienkiemyje, aplinkui vaikų daugiau nebuvo, todėl visą laiką Laimutė praleisdavo kartu su broliais. „Gal todėl esu vyriška“, – šypsojosi moteris.
Visi lankė už penkių kilometrų nuo namų įsikūrusią Plutiškių vidurinę mokyklą. Iš vienkiemio pusę kelio pėsčiomis laukais eidavo, o nuo pusiaukelės paveždavo autobusas. Dažnai į pamokas dviračiais numindavo, o žiemą – su slidėmis. Pirmiausia, žinoma, nuo kalno pačiaužydavo, o tada jau – į mokyklą, todėl puikiai slidinėti išmoko. „Greitai naujas slides sulaužydavome, tėtis jas sutvarkydavo – „pakaustydavo“. Tramplinus pasidarę buvome, ledo čiuožyklą nuo kalno ir su rogėmis čiaužydavome. Pramogų vienkiemyje gyvendami su broliais prisigalvodavome, tuo metu jokių kompiuterių nebuvo, bet tikrai turėjome ką veikti. Vasaromis su broliu Gediminu bėgdavome grybauti ir lenktyniaudavome, kuris daugiau baravykų ras. Aplink sodybą biržes iškirsdavo, ten aviečiaudavome, mama liepdavo kiekvienam po tris litrus uogų pririnkti, o tada jau gali ką nori daryti. Dabar dažnai šiuose eglynuose grybauti mėgstu. Ir žemuoges rinkdavome. Vaikystės metais jos, ant smilgos suvertos, buvo pačios skaniausios. Tėtis pykdavo, kad pievas visas išbraidydavome. Tarp mūsų su vyriausiu broliu – trylikos metų skirtumas, todėl jis su viduriniuoju iš tėvų namų išėjo anksčiausiai. Artimiausiai bendravome su jaunyliu Gediminu, truputį pasipešdavome, bet gerai sutardavome“, – gražiausiais vaikystės prisiminimais dalijosi suvalkietė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ