Pagaliau visų ilgai laukta, išsvajota vasara. Vieniems ji poilsio metas, kitiems – pats didžiųjų darbų įkarštis. Kas prie jūros, o kas už šluotos. Pesimistai dažnai kartoja, kad nors ir norėtų savo buitį gerinti, gražinti, bet atsiremia į finansų trūkumą. Tačiau, matyt, ne pinigų kiekis viską lemia. Ne kartą teko maloniai nustebti, kai atrodo, vargingai gyvenantys moka puikiai tvarkytis. O paaiškinimas labai paprastas: šluota, dėžutė dažų ir savas triūsas milijonų nekainuoja – svarbiausia noras dirbti. Žinoma, dar kai kuriems reikia ir priminti ar bent užuominą duoti, kad savo aplinką apsikuoptų.
Neseniai buvau liudininke vieno įdomaus, bet ir daug ką pasakančio pokalbio. Dvi jau į šeštą dešimtį įžengusios kupiškėnės triūsė tvarkydamos aplinką prie savo namo. Pasirodo, pagrindinė švarinimosi priežastis – pasikeitusi valdžia, nes pasak „patikimiausios“ agentūros VBS (viena boba sakė), nuo dabar nevalos bus baudžiami. Žinoma, iš kur tas gandas atėjo, niekas nesupaisys, bet kartais ir to užtenka, kad gyventume gražiau…
Tuomet ir pagalvoji, kad kartais tokie gandai visai neblogą darbą atlieka, nors taip tinginius priverčia krutėti. Na, gal ne visai tinginius, o dar tik pradedančius tingėti, nes tikrieji nebebijo nieko. Jie puikiai gyvena iš mūsų, dirbančiųjų, uždirbtų ir jiems ateinančių pašalpų pavidalu pinigų. Pasakymas, kad nėra darbo, neatitinka tikrovės. Didžiausia bėda ta, kad visi pradedantys dirbti nori mažiausiai tūkstančio eurų algos, tačiau prakalbus apie gebėjimus, darbo kokybę, iš tokių darbuotojų sulaukiame tik abstraktaus atsakymo. Jau net ir kiemsargį, valytoją sunku surasti – visi nori gerai mokamo, prestižinio darbo. Bet juk jį reikia pirmiausia užsitarnauti.
Netiesa, kad gerus pinigus galima uždirbti tik svetur. Jeigu čia prakaitą lietume po 12–18 valandų per dieną, stengtumėmės kaip Anglijoje ar Norvegijoje, taip pat nebūtų tuščia piniginė. Žinoma, gal tiek tūkstančių neuždirbtume, bet yra vienas didelis privalumas – sava šalis, savi namai, o ne svetimi žmonės ir kalnų peizažai pro svetimos žemės langą. Ir užsienyje gerai gyvena tik tie, kurie netingi dirbti, stengiasi. Ten taip pat pinigai ant medžių neauga, ir veltėdžiams pamažu ateina sunkūs laikai.
Labai dažnai linkusieji kaltinti kitus savo problemų nemato: kalta valdžia, pinigų trūkumas ir net gamtinės sąlygos, kad šaldytuvas tuščias ir piniginėje vėjai švilpia. Tokią mąstyseną greitai perima ir jauni žmonės. Jų galvelėse greitai įsigali mintis, kad miestas yra tik Vilnius ar Kaunas, o kitos Lietuvos vietos ir gimtasis Kupiškis – dėmesio nevertas kaimas. Norisi tikėti, kad po kelių dešimčių metų viskas pasikeis, pradėsime vertinti tai, ką turime čia, ir svarbiausia, dėl savo aplaidumo, abejingumo, tingėjimo nustosime kaltinti kitus. Ne veltui yra gražus lietuviškas posakis, kad savam krašte ir tvoros žydi. O kad jos greičiau sužydėtų, turime pirmiausiai išsikuopti ne tik pakampius, bet ir savo vidų. Vasara tam tinkamiausias metas.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ