Viena vertus, smagu klausytis melo, kai žinai tiesą, antra vertus – niekas taip nesiutina, kaip žodžių ir veiksmų neatitikimas.
Maži pavyzdukai. Gražu žiūrėti, kaip daugelio viešai itin deklaruotą pilietiškumo idėją tarsi vandeniu nuplovė šauktinių į privalomąją karo tarnybą sąrašai. Štai motušė, garsiai šaukusi apie meilę tėvynei, pasirengimą už ją galvą padėti, mosavusi trispalvėmis vėliavėlėmis, radusi sūnaus pavardę šauktinių sąraše, neįtikėtinai greitai pakeitė giesmelę. Sūnų nuo privalomosios karo tarnybos ji slėptų iš paskutiniųjų, kad ir po sijonu, jei nepadėtų – pasirūpintų sauskelnėmis, t. y. laikinu jo neįgalumu.
Sesutė, sąrašuose radusi brolio pavardę, viešai drėbė, kad Lietuvos įstatymai sup**ti. Tik šaukiamojo amžiaus vaikinukų paliktos merginos nuoširdžios – krykštavo džiaugsmu, kad taip tiems žalčiams ir reikia.
Kitas žodžių ir veiksmų neatitikimo pavyzdys. Su propaganda kovojama išjungiant rusiškus kanalus, rengiant ir finansuojant antipropagandinius projektus, organizuojant vairuotojų akcijas nesipilti kuro rusiško kapitalo degalinėse ir pan. Tik įdomiausia, kad pastarąją akciją neretai labiausiai palaiko tie, kurie patyliukais naudojasi tų degalinių kuro kortelėmis ir jų suteikiamomis nuolaidomis…
Iki skausmo žinomas žymios poetės Salomėjos Nėries dar žymesnis posakis – žygiais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim. O jei veiksmai prieštarauja skambiems lozungams, katrais tada tikime? Gal kartais verčiau patylėti, jei nėra ar nebūtina ką pasakyti, nes protingi supranta, kad mokoma pavyzdžiu.
Dar vienas verbalinis neatitikimas – ne visada kultūros žmonės turi ką nors bendra su kultūra, ir tai išryškina dvi sritys: elgesys ir raštas. Apie kokią kultūrą galima kalbėti, jei kultūros atstovas nuolat laido replikas renginių metu, yra nepakantus kolegų idėjoms, principus rodo nesisveikindamas ar nepakeldamas užpakalio nuo kėdės. Nekultūringą kultūros žmogų išduoda ne tik elgesys, bet ir raštas. Netvarkingai, su aibe klaidų brūkštelėtas elektroninis laiškas, neatsakingai užpildytas dokumentas daug ką pasako ir apie vidinę žmogaus kultūrą.
Vasarop padaugėja sezoninio ar šiaip laikino darbelio besižvalgančių žmonių. Deja, ir jų žodžiai prasilenkia su veiksmais. Atėję pas darbdavį net nepasisveikina, gyvenimo aprašyme, nors išsilavinimas nurodytas magistrinis, akis bado akivaizdžios gramatinės klaidos, neištrintos šabloninės vietos. Tada imi suprasti, kad vis dėlto mokslas proto nesuteikia, tik, geriausiu atveju, žinių. Kaip toks žmogus gali reprezentuoti įmonę, kurioje jis išreiškia norą dirbti? Darbdaviai itin mėgsta posakį, kad nepakeičiamų nėra, už durų norinčiųjų dirbti eilės laukia. Tik realiai susidūrus su situacija, kai nepakeičiamą vis dėlto reikia pakeisti, paaiškėja, kad tie būriais už durų laukiantys, o tiksliau, galintys ir dirbti, ir nedaryti gėdos įstaigai – tik miražas.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ