Banguolės Aleknienės nuotrauka
Dzūkė Romutė Žiukienė tvirtina, kad per beveik keturiasdešimt metų jau spėjo Kupiškio krašte apsiprasti. Čia užaugo ir trys jos vaikai. Visgi nuvykus į gimtinę ten jai oras atrodo gaivesnis ir kvėpuoti lengviau. „Savas kraštas yra savas, kaip ir visiems“, – tvirtino moteris.
Iš kur pakėlė sparnus
Romutė gimė ir augo Alytaus rajone, Krokialaukio kaime. Jos tėvelis dirbo mašinistu pieninėje, o mama buvo mokyklos valytoja. Romutė augo kartu su dviem sesutėmis, šeimoje buvo jauniausia.
„Mamytė mano buvo labai darbšti. Mokėjo skaniai gaminti valgį. Šeimininkaudavo vestuvėse, krikštynose. Tėvelis buvo šeimos galva. Jo žodis mums būdavo svariausias. Jau nebeturiu nei mamos, nei tėčio. Mirusi ir viena iš sesių. Kita sesė gyvena Alytuje ir ten mokytojauja. Aš, baigusi vidurinę mokyklą, mokiausi Kauno kulinarijos mokykloje. Kai baigiau tuos mokslus, tai pasiprašiau paskyrimo į Vilnių. Mamytė jau buvo mirusi, o Vilniuje gyveno medicinos seserimi dirbusi vyresnioji mano sesuo. Tad ir pradėjau sostinėje savo darbinę veiklą tuometinio inžinerinio statybos instituto (VISI) valgykloje. Netrukus susipažinau ir su savo būsimuoju vyru kupiškėnu Alfredu, kilusiu iš Palėvenėlės. Jis mokėsi Vilniaus politechnikume, o aš gyvenau netoliese bendrabutyje. Kai nutarėme sukurti šeimą, abu ir apsisprendėme, kad gyventi važiuosime į vyro kraštą. Taip čia 1975 metais ir atsiradau. Tiesa, apie Kupiškį esu girdėjusi nuo vaikystės, bet nesu buvusi. Mat šiame mieste gyveno mano pusseserės. Jos atvažiuodavo pas gimines į Dzūkiją. Iš jų esu girdėjusi, kad Kupiškyje yra didelė, graži bažnyčia“, – pasakojo Romutė.
Kuo skiriamės
Mūsų krašte jai nebuvo labai sunku apsiprasti. Aišku, pirmomis dienomis būta visokių kuriozų. Antai uošvis paprašė atnešti „rundelį“, o ji nežinojusi, kas tai per daiktas. Tokį puodelį dzūkai vadina „kružiku“. Pas uošvius ji pirmą kartą valgė ir bulvių su varške. Dzūkijoje per vakarienę pagrindinis valgis zacirka arba bulvės su rūgusiu pienu. Labai visi mėgsta ir dzūkiškas bandas. Jos kepamos ant sudžiovintų kopūsto lapų iš bulvių tarkių, sumaišytų su prieskoniais. Iškeptos bandos apliejamos spirgučių padažu. Čia tokių nekepa. Pastebėjusi, kad kupiškėnai vėdarų galus užriša siūliuku, o dzūkai užpina pagaliuku, kad įdaras neišbėgtų.
Velykoms kiaušinius kupiškėnai dažo šiek tiek spalvingiau nei dzūkai. Pasak Romutės, jos amžinatilsį vyras mėgo juos dažyti su svogūnų lukštais. Dzūkijoje kiaušinius margindavo ir vašku, neįmantriais kryželiais, saulutėmis.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ