2024/12/26

 

Ar mylime savo kalbą?

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka

Gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Sakoma, kad tautos brandumą liudijantys ženklai yra jos kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Galime didžiuotis, kad mūsų kalba tokia spalvinga ir graži: lyg upelio čiurlenimas skamba dzūkiška šneka, įsakmiai aukštaičiai porina, kiekvieną žodžio kirtį pabrėžia suvalkiečiai, greitakalbe pasakoja žemaičiai. O kur dar kiekvieno krašto patarmė. Pagal žodžių tarimą nesunkiai atskirsi sutikęs biržietį, uteniškį ar pasvalietį. O jau kupiškėniškos šnekos su niekuo nesumaišysi!

Džiugu, kad niekas nesugebėjo sunaikinti mūsų kalbos, kad išliko gimtąja kalba parašytos knygos, galime skaityti lietuvišką spaudą. Tik vis dažniau kyla klausimas, ar tai, ką saugojo ir brangino mūsų protėviai, išsaugosime mes, ar patys nesunaikinsime lietuviškos kalbos, žodžio.

Sakysite, jokiu būdu. Juk šitiek iečių buvo sukryžiuota, šitiek ginčų girdėjome dėl nelietuviškų pavardžių rašymo asmens dokumentuose. Visa gerkle šaukėme, kad negalima darkyti lietuvių kalbos, turime būti savo kalbos patriotai. Deja, kartais žodžiai labai skiriasi nuo darbų.

Štai viena viešoji įstaiga, skelbianti, kad vykdo projektą, kuriame bus kalbama apie Lietuvai aktualius dalykus – migraciją, tautiškumą, lietuvybę, kultūrinį turizmą, švietimą, edukaciją – savo darbotvarkėje be jokios graužaties rašo: dienos „Check in“, vakarienė prie Lentvario dvaro „Grill & wine in da Park“. Ką jau ir bepridėsi perskaitęs viešai internete publikuojamą tokią darbotvarkę…

O kiek esame sulaukę kvietimų dalyvauti seminaruose, kurie vyksta Lietuvoje – Vilniuje, tačiau ne lietuviškai, o anglų kalba. Matyt, tikrai dar esame gūdi provincija, o gal tiesiog nemokame gyventi su savo kultūra, kalba. Tik neseniai džiaugėmės išsivadavę iš rusifikacijos – jau tik iš tėvų, senelių pasakojimų žinome, kad prieš kelis dešimtmečius įstaigos oficialius dokumentus pildė ne lietuvių, o rusų kalba. Tik kažin, ar greitai nebus įvairios ataskaitos, protokolai angliški? Ir kodėl taip metamės į kraštutinumus? Gal toks mūsų lietuviškas būdas, kad savo nesaugome, o vis prie svetimo šliejamės? Nors estai dar mažesnė tauta už mus, bet savo kalbą gerbia. Jie neskuba visur prisikabinėti angliškų užrašų – net viešbučiuose. Nesupratai, kas parašyta, paklausk, visuomet maloniai atsakys kita kalba, bet nėra akį rėžiančių svetima kalba užrašų.

Ne veltui vienas lietuvių raštijos kūrėjų, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a. Mikalojus Daukša rašė, kad ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.

——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video